Kam dovanoju šią dailią naują knygelę,
ką tik sausu pemza nugludintą?
Tau, Kornelijau; nes tu turėjai paprotį
laikyti mano niekniekius bent kiek vertais,
jau tuomet, kai vienas iš italų drįsai
visą amžių trimis ritiniais išdėstyti —
mokytais, Jupiteri, ir kruopščiais!
Todėl priimk sau, kas tik šioje knygelėje,
kad ir kokia ji būtų; o tu, mergele globėja,
tegul ji išlieka amžina ilgiau nei vieną šimtmetį.

Žvirbli, mano mergaitės mieloji paguoda,
su kuriuo ji žaidžia, kurį prie krūtinės glaudžia,
kuriam siekiančiam kiša piršto galą
ir aštrius kandimus mėgsta sukelti,
kai mano spindinčiajai geismui
kažkokio brangaus juoko užsimano
(ir, manau, mažos savo skausmo paguodos,
kad tuomet nurimtų sunkus jos degimas) —
kad ir aš su tavim galėčiau žaisti kaip ji pati
ir liūdnas sielos rūpesčius palengvinti!
Man tai taip miela, kaip, sako, greitakojei
mergelei buvo tas auksinis obuolys,
kuris atrišo ilgai surištą juostą.

Gedėkite, o Veneros ir Kupidonai
ir visi, kiek yra žmonių švelnesnių!
Mirė žvirblis mano mergaitės,
žvirblis, mano mergaitės mieloji paguoda,
kurį ji mylėjo labiau nei savo akis;
nes buvo saldus kaip medus ir savo šeimininkę pažino
taip gerai, kaip mergaitė pažįsta motiną,
ir nuo jos glėbio nesitraukdavo,
bet šokinėdamas čia ir ten aplinkui
vienai tik šeimininkei be perstojo čiulbėdavo.
O dabar jis eina tamsiu keliu
ten, iš kur, sako, niekas negrįžta.
Tebūnie jums prakeikta, piktos Orko
tamsybės, kurios visa, kas gražu, prarijate;
tokį gražų žvirblį man atėmėte.
O piktas darbe! O vargšas žvirbleli!
Dabar dėl tavęs mano mergaitės
akytės nuo verksmo paraudo ir patino.

Šis laivelis, kurį matote, svečiai,
sako buvęs greičiausias iš laivų,
ir nė vienos plaukiančios plaukste galios
negalėjęs pralenkti nepajėgęs — nesvarbu,
ar reikėjo skristi irklais, ar burėmis.
Ir jis sako, kad to neneigia grėsmingo
Adrijos krantas nei Kikladų salos,
nei garsusis Rodas, nei šiurpioji Trakijos
Propontidė, nei nuožmus Ponto įlankos vanduo,
kur šis būsimasis laivelis anksčiau buvo
lapotas miškas: nes Kitoro kalno keteroje
šnabždančiais lapais dažnai švilpimą skleisdavo.
Pontiškoji Amastri ir buksmedžiu apaugęs Kitore,
tau šie dalykai buvo ir tebėra geriausiai žinomi,
sako laivelis; iš pačios pradžios
tavo viršūnėje jis stovėjęs,
tavo vandenyje irklus pamerkęs,
ir iš ten per tiek nevaldomų sąsiaurių
šeimininką nešęs — ar kairysis, ar dešinysis
šaukė vėjas, ar Jupiteris palankus
abu iškart į drobulę įpūtė;
ir jokių įžadų pakrantės dievams
jis nedavęs, kol iš tolimiausios jūros
atplaukė iki šio skaidraus ežero.
Bet tai buvo anksčiau: dabar paslėptas
sensta ramybėje ir pašvenčia save tau,
dvyni Kastore ir dvynio Kastoro broli.

Gyvenkim, mano Lesbija, ir mylėkim,
o griežtųjų senių šnekas
visas teįkainokim vienu asu.
Saulės gali nusileisti ir vėl patekėti:
mums, kai tik nusileidžia trumpa šviesa,
belieka pramiegoti vieną amžiną naktį.
Duok man tūkstantį bučinių, paskui šimtą,
paskui dar tūkstantį, paskui antrą šimtą,
paskui vėl kitą tūkstantį, paskui šimtą,
paskui, kai jau padarysim daug tūkstančių,
sumaišysim juos, kad nežinotume patys,
kad joks piktavalis negalėtų pavydėti,
sužinojęs, kiek yra tų bučinių.

Flavijau, apie savo mieląją Katului,
jei tik ji nebūtų nedaili ir neelegantiška,
norėtum pasakoti, nei nutylėti negalėtum.
Bet tu myli, aš nežinau, kokią karštligišką
paleistuvę: tai gėdytis prisipažinti.
Nes kad ne tuščias naktis guli, veltui tyli
tavo guolis šaukia,
kvepiantis vainikais ir sirišku aliejum,
ir pagalvė vienodai čia ir ten
sutrinta, ir drebančios lovos
girgždesys ir vaikščiojimas.
Nes niekas — niekas — nepadeda paleistuvystės nutylėti.
Kodėl? Ne taip išsekusius šonus rodytum,
jei ko nors kvailo nedarytum.
Todėl, kas gero ir blogo turi,
pasakyk mums: noriu tave ir tavo meiles
į dangų daile eile iškelti.

Klausi, kiek man tavo bučiavimų,
Lesbija, būtų gana ir daugiau.
Kiek didelis Libijos smilčių skaičius
guli laserpicių krašto Kirenoje,
tarp kaitraus Jupiterio orakulo
ir seno Bato švento kapo,
arba kiek žvaigždžių, kai tyli naktis,
mato slaptas žmonių meiles —
tiek tave bučinių bučiuoti
pamišusiam Katului gana ir daugiau,
kurių nei smalsuoliai suskaičiuoti
negalėtų, nei pikta liežuvis užkerėti.

Vargšas Katule, liaukis kvailiojęs,
ir ką matai pražuvus, laikyk žuvusiu.
Kadaise tau švietė šviesios saulės,
kai lakstei ten, kur vedė mergaitė,
mūsų mylima taip, kaip nebus mylima jokia.
Ten tuomet vykdavo tie daugelis linksmybių,
kurių tu norėjai, o mergaitė neatsisakė.
Tikrai tau švietė šviesios saulės.
Dabar jau ji nebenori: ir tu, bejėge, nebenorėk,
nei bėgančios nesivyk, nei vargšas negyvenk,
bet užsispyrusia dvasia ištverk, būk kietas.
Sudie, mergaite! Jau Katulas laikosi kietai,
tavęs neieškos ir prieš valią neprašys:
bet tu gailėsies, kai niekas tavęs neprašys.
Nedorėle, vargas tau! Koks gyvenimas tavęs laukia!
Kas dabar prie tavęs prieis? Kam atrodysi graži?
Ką dabar mylėsi? Kieno vadinsies?
Ką bučiuosi? Kam lūpas kandžiosi?
O tu, Katule, ryžtingas laikykis kietai.

Veranijau, iš visų mano draugų
man brangesnis už tris šimtus tūkstančių,
ar parvykai namo pas savo penatus,
prie vieningų brolių ir senutės motinos?
Parvykai! O laimingos man žinios!
Pamatysiu tave sveiką ir girdėsiu tave
pasakojant Iberijos vietas, darbus, tautas,
kaip tavo paprotys, ir apkabinęs kaklą
bučiuosiu mielą veidą ir akis.
O, kiek yra žmonių laimingesnių,
kas už mane linksmesnis ar laimingesnis?

Varas nusivedė mane, dykinėjantį,
iš forumo pas savo meilę pažiūrėti —
paleistuvėlę, kaip man tuomet staiga pasirodė,
tikrai nei nedailią, nei nežavią.
Kai ten atėjom, ėmė mums megztis
įvairios šnekos, tarp jų — kokia dabar
Bitinija, kaip ten sekasi,
ar kiek pinigų man ji pelnė.
Atsakiau, kaip buvo: nieko nei patiems,
nei pretoriams, nei palydai,
kad kas nors riebesne galva parsivežtų —
juolab kad jų pretorius buvo
smurtininkas, kuriam palyda tebuvo niekniekis.
„Bet vis dėlto, — sako jie, — tikrai nusipirkai
tai, kas, sakoma, ten gimsta —
neštuvams žmonių.“ O aš, kad prieš mergaitę
pasidaryčiau vieną laimingesnį,
„Ne, — sakau, — man taip blogai nebuvo,
kad, nors provincija pasitaikė prasta,
negalėčiau aštuonių tiesių vyrų parūpinti.“
O man nė vieno nebuvo nei čia, nei ten,
kas sulaužytą seno guolio koją
sau ant kaklo galėtų užsidėti.
Čia ji, kaip pridera dar didesnei nedorėlei,
„Prašau, — sako, — mielasis Katule, paskolink
man tuos truputėliui: nes noriu būti nunešta
pas Serapį.“ „Palauk, — sakau mergaitei, —
tai, ką ką tik sakiau turįs,
mane apleido protas: mano bičiulis —
Gajus Cina; tai jis sau parūpino.
Bet ar jo, ar mano — kas man?
Naudojuosi taip gerai, tarsi būčiau sau parūpinęs.
Bet tu bjauriai neskoninga ir įkyri gyveni,
per tave nevalia būti nerūpestingam.“

Furijau ir Aurelijau, Katulo bičiuliai,
ar jis prasiskverbtų iki tolimųjų indų,
kur krantą toli aidinti Rytų
banga daužo,
ar iki hirkanų ar minkštųjų arabų,
ar iki sakų ar strėles nešančių partų,
ar iki tų vandenų, kuriuos nudažo
septyngyslis Nilas,
ar peržengtų aukštuosius Alpes,
didžiojo Cezario paminklų aplankyti —
Galų Reiną, šiurpųjį vandenyną, ir toli-
miausius britus, —
visa tai, kas tik lemtų dangaus
gyventojų valia, kartu drįsti pasirengę,
kelis nemalonius žodžius perduokite
mano mergaitei.
Tegul gyvena ir sveiksta su savo meilužiais,
kuriuos apkabinusi laiko po tris šimtus,
nė vieno tikrai nemylėdama, bet nuolat visų
strėnas plėšydama;
ir tegul neatsigręžia į mano meilę, kaip anksčiau,
kuri per jos kaltę žuvo kaip pievos
pakraščio gėlė, kai ją, praeidamas,
palietė arklas.

Marucine Azinijau, kairiąja ranka
negražiai naudojiesi tarp juoko ir vyno:
paimi drobules neatidesniems.
Manai, kad tai sąmoju? Klysti, kvaily!
Kad ir koks bjaurus ir nežavus tas dalykas.
Netiki manim? Patikėk broliu
Poliionu, kuris tavo vagystes ir už talentą
norėtų atpirkti; nes jis — dailumo
ir sąmojo iškalbus jaunuolis.
Todėl arba tris šimtus hendekasilabų
laukk, arba grąžink man drobulę,
kuri man rūpi ne dėl vertės,
bet yra mano bičiulio atminimas.
Nes Setabo skepetėles iš Iberijos
man dovanų atsiuntė Fabulas
ir Veranijus: šias privalau mylėti,
kaip ir savo Veranijų ir Fabulą.

Gerai pavakarieniausi, mano Fabulai, pas mane
po kelių dienų, jei dievai tau palankūs,
jei atsineši gerą ir gausią
vakarienę, drauge su šviesia mergaite
ir vynu, ir sąmoju, ir visais juokais.
Jei šitai, sakau, atsineši, mielasis,
gerai pavakarieniausi; nes tavo Katulo
piniginė pilna vorų tinklų.
Bet mainais gausi tikrą meilę
ir dar ką nors saldesnio ar elegantiškesnio:
nes duosiu tepalo, kurį mano mergaitei
dovanojo Veneros ir Kupidonai,
o kai jį pauostysi, prašysi dievų,
kad tave, Fabulai, visą paverstų nosimi.

Jei tavęs labiau nei savo akis nemylėčiau,
mieliausiasis Kalvai, už tą dovaną
nekęsčiau tavęs Vatinijaus neapykanta:
nes ką aš padariau ar ką pasakiau,
kad taip mane žudytum daugybe poetų?
Tepasiunčia tam klientui dievai daug pikto,
kuris tau tokią krūvą bedievių atsiuntė.
O jei, kaip įtariu, tą naują ir surastą
dovaną tau davė mokytojas Sula,
man ne blogai, o gerai ir laiminga,
kad tavo triūsas nepražūva veltui.
Dievai didieji, šiurpi ir prakeikta knygelė,
kurią tu, žinoma, savo Katului
atsiuntei, kad tučtuojau nudvėstų,
per Saturnalijas, geriausią iš dienų!
Ne, ne, klastūne, tau tai taip nepraeis:
nes vos išauš, prie knygininkų
skrynių bėgsiu, Cezijus, Akvinus,
Sufeną, visus nuodus surinksiu,
ir šiomis bausmėmis tau atsilyginsiu.
O jūs kol kas sudie, nešdinkitės
ten, iš kur atnešėte piktą koją,
amžiaus bėdos, prasčiausieji poetai.

Jei kartais atsiras mano niekniekių
skaitytojų, ir savo rankų
nebijosite prie mūsų pridėti,

Pavedu tau save ir savo meiles,
Aurelijau. Prašau kuklios malonės,
kad, jei kada savo dvasioje ko troškai,
ko norėtum skaistaus ir nepaliesto,
gėdingai išsaugotum man berniuką —
sakau ne nuo minios: nieko nebijau
tų, kurie gatvėje čia ir ten
praeina, savo reikalais užimti;
bet tavęs bijau ir tavo varpos,
pavojingos ir geriems, ir blogiems berniukams.
Ją kur nori ir kaip nori judink,
kiek nori, kai lauke būna parengta:
tik šitą vieną išimu, manau, kukliai.
O jei pikta dvasia ir beprotiškas įsiūtis
tave, nedorėli, į tokią kaltę pastūmės,
kad klastomis mūsų galvą užpultum, —
ai, tuomet vargšas ir piktos lemties,
kai, kojas ištempus, pro atviras duris,
tave pervers ridikai ir kefalai.

Iškergsiu jus per užpakalį ir per burną,
Aurelijau paide ir kekše Furijau,
kurie mane iš mano eilučių palaikėte,
kad jos švelnokos, per mažai skaisčiu.
Nes doram poetui dera pačiam būti skaisčiam,
o eilutėms — visai nebūtina;
jos tik tuomet turi druskos ir žavesio,
jei yra švelnokos ir per mažai skaisčios,
ir jei sugeba sužadinti tai, kas niežti —
sakau ne berniukams, o tiems plaukuotiems,
kurie kietų strėnų pajudinti nepajėgia.
Jūs, kad daug tūkstančių bučinių
perskaitėte, palaikot mane menku vyru?
Iškergsiu jus per užpakalį ir per burną.

O Kolonija, kuri trokšti ant ilgo tilto žaisti
ir esi pasirengusi šokti, bet bijai kvailų
tiltelio kojų, stovinčių ant iš naujo lopytų lentgalių,
kad neapvirstų ir neatsigultų klampioje pelkėje, —
tegul tau geras tiltas pagal tavo geismą stojasi,
ant kurio net Salisubsilio apeigos būtų atliekamos, —
šią dovaną man suteik, Kolonija, didžiausio juoko.
Vieną savo miestietį noriu nuo tavo tilto
pastačiau į purvą stačia galva ir kojomis, —
ten, kur viso ežero ir dvokiančios pelkės
mėlyniausia ir giliausia yra praraja.
Kvailiausias tas žmogus, ir suvokia ne daugiau nei dvimetis
vaikas, snaudžiantis ant drebančios tėvo rankos:
nors jam ištekėjo pačiu žaliausiu žiedu mergaitė
(ir mergaitė švelnesnė už jaunutį ožiuką,
saugotina rūpestingiau nei tamsiausios vynuogės),
jis leidžia jai žaisti kaip nori ir nė kiek nesirūpina,
nei pats iš savo pusės nepakyla, bet kaip alksnis
Ligūrijos griovyje guli, kirvio pakirstas,
viską jausdamas tiek, tarsi jos visai niekur nebūtų —
toks mano bukapročiu nieko nemato, nieko negirdi,
net kas jis pats yra, ar yra, ar nėra — nė to nežino.
Dabar noriu jį nuo tavo tilto nuversti stačią,
gal staiga pavyktų nubudinti bukagalvį apsnūdimą
ir apleistą dvasią palikti sunkiame liūne,
kaip mula geležinę pasagą įklampusioje prarajoje.

Aurelijau, alkanystės tėve —
ne vien šitų, o kiek jų buvo,
yra ar kitais metais dar bus, —
tu trokšti iškergti mano meilę.
Ir ne slapčia: nes drauge esi, drauge juokauji,
prilipęs prie šono, visko mėgini.
Veltui: nes tave, spendžiantį man pinkles,
pirmas paliesiu iškergimu per burną.
Ir jei tai darytum sotus, tylėčiau:
dabar man kaip tik skauda, kad mano berniukas
alkti — vargas, vargas man — ir trokšti pramoks.
Todėl liaukis, kol dar valia doram,
kad nesibaigtum, bet iškergtas per burną.

Tas Sufenas, Varai, kurį gerai pažįsti,
yra žmogus žavus, sąmojingas ir miestietiškas,
o kartu daugiausia iš visų rašo eiles.
Manau, jis turi kokį dešimt tūkstančių ar daugiau
prirašytų, ir ne taip, kaip būna, ant palimpsesto
surašytų: karališkas popierius, naujos knygos,
nauji ritinių bumbulai, dirželiai, raudonas viršelis,
švinu išbrėžta, pemza viskas nulyginta.
Kai šitai skaitai, tas dailusis ir miestietiškasis
Sufenas atrodo tik ožkų melžėjas ar duobkasys —
štai kaip jis krypsta ir keičiasi.
Kaip mums tai laikyti? Kas ką tik atrodė
sąmojingas, ar kas bebūtų už tai mitriau,
tas pats už neskoningą kaimą neskoningesnis,
kai tik palietė eiles; ir niekada tas pats
nebūna toks laimingas, kaip kai eilėraštį rašo:
taip džiaugiasi savimi ir taip pats savimi žavisi.
Be abejo, mes visi taip klystam, ir nėra nė vieno,
kuriame kokiu nors atžvilgiu nepamatytum
Sufeno. Kiekvienam skirta sava klaida,
bet nematome kupros, kuri mums ant nugaros.

Furijau, tu, kuris neturi nei vergo, nei skrynios,
nei blakės, nei voro, nei ugnies,
bet turi ir tėvą, ir pamotę, kurių
dantys net titnagą sukramtyti gali,
tau puiku su savo tėvu
ir su mediena virtusia tėvo žmona.
Ir nenuostabu: nes visi jūs sveikatingi,
puikiai virškinat, nieko nebijot —
nei gaisro, nei sunkių griūčių,
nei nedorų vagysčių, nei nuodų klastos,
nei kitų pavojų atsitikimų.
Ir dar: turite kūnus sausesnius už ragą
ar už bet ką, kas dar sausiau,
nuo saulės, šalčio ir alkio.
Kodėl gi tau nebūtų gera ir laiminga?
Tavęs nekankina prakaitas, nėra seilių,
nei gleivių, nei bjaurių nosies kaltūnų.
Prie šio švarumo pridėk dar švaresnį:
kad išangė tavo švaresnė už druskinę,
ir per visus metus nesituštini nė dešimt kartų;
o kas išeina, kietesnio už pupą ir akmenukus,
tai jei rankomis trintum ir glostytum,
niekada piršto neišteptum.
Šitų palaimų, Furijau, tokių laimingų,
nepaniekink ir nelaikyk menkomis,
o tų šimto sestercijų, kurių įprastai maldauji,
liaukis: nes esi pakankamai laimingas.

O tu, kuris esi Juventijų žiedelis, —
ne vien šitų, o kiek jų buvo
ar paskui kitais metais dar bus, —
verčiau būtum atidavęs Mido turtus
tam, kuris neturi nei vergo, nei skrynios,
nei leidęs, kad jis tave taip mylėtų.
„Ką? Argi jis ne dailus žmogus?“ — sakysi. Dailus:
bet šitas dailusis neturi nei vergo, nei skrynios.
Kad ir kaip nori šitai numesk ir menkink:
vis dėlto jis neturi nei vergo, nei skrynios.

Kekše Talai, švelnesnis už triušio kailelį
ar žąsies paširdžius ar ausies lezgelį,
ar už seno vyro suglebusią varpą ir voratinkliais aptrauktą kertę,
o kartu, Talai, godesnis už sūkuringą audrą,
kai † deivė moteris žiovaujantiems avinams pasirodo, —
grąžink man mano apsiaustą, kurį pagvelbei,
ir Setabo skepetą, ir tavų raštuotus audinius,
kvaily, kuriuos atvirai mėgsti nešioti kaip paveldėtus.
Juos dabar nuo savo nagų atplėšk ir grąžink,
kad tavo vilnonio šonelio ir minkštučių rankų
gėdingai neaprašinėtų įkaitusios rykštės,
ir kad neįprastai nesiblaškytum kaip mažas
audros pagautas laivas įsiūtusioje jūroje.

Furijau, jūsų vilelė nei prieš Austro
pūtimą pastatyta, nei prieš Favonijų,
nei prieš nuožmų Borėją ar Apeliotą,
bet prieš penkiolika tūkstančių du šimtus.
O vėjas šiurpus ir maras nešantis!

Seno Falerno tarne berniuk,
pilk man taures karčiąsias,
kaip liepia šeimininkės Postumijos įstatymas,
girtesnė už girtą uogą.
O jūs iš čia sau kur norit, vandenys,
vyno pragaište, ir pas rūsčiuosius
keliaukit: čia grynas Tijoniečio gėrimas.

Pizono palydos, tuščioji svita
su tinkamais lengvais ryšuliais,
Veranijau geriausiasis ir tu, mano Fabulai,
kaip jums klojasi? Ar gana su tuo
bepročiu šalčio ir bado prisikentėjote?
Ar bent kiek pelno rodo sąskaitos —
išlaidos, kaip man, kuris savo pretorių
sekęs įrašau kaip pelną tai, kas duota?
O Memmijau, gerai ir ilgai mane, gulintį aukštielninką,
visu tuo rąstu lėtai per burną iškergei.
Bet, kiek matau, jūs pakliuvot į tokią pat
nelaimę: nes ne mažesniu strampu
esat prikimšti. Ieškok kilmingų draugų.
O jums daug pikto dievai ir deivės
tesuteikia, Romulo ir Remo gėdos.

Kas gali tai matyti, kas gali pakęsti,
nebent begėdis, rijūnas ir lošėjas, —
kad Mamura turėtų tai, ką ilgaplaukė Galija
turėjo anksčiau ir tolimoji Britanija?
Kekše Romulai, tai matysi ir pakęsi?
Ir jis dabar išpuikęs, perteklium trykšdamas,
vaikščios per visų guolius
kaip baltas balandis ar Adonis?
Kekše Romulai, tai matysi ir pakęsi?
Esi begėdis, rijūnas ir lošėjas.
Ar dėl to vardo, vienatini vade,
buvai tolimiausioje Vakarų saloje,
kad ta jūsų pergerta varpa
prarytų du šimtus ar tris šimtus?
Kas gi kita yra iškreiptas dosnumas?
Ar per mažai iššvaistė, ar per mažai prarijo?
Pirma sudorotas tėvo turtas;
antras grobis — Ponto; paskui trečias —
Iberijos, kurį pažįsta auksą nešanti Tago upė.
Dabar dreba dėl jo Galija ir Britanija.
Kam jūs šitą nenaudėlį globojate? Ar ką jis geba,
nebent riebius palikimus praryti?
Ar dėl to vardo, † miesto turtingiausieji,
uošvi ir žentai, viską pražudėte?

Alfene, užmaršusis ir vieningiems bičiuliams klastingas,
argi tau, kietaširdi, nė kiek nebegaila savo mielo bičiulio?
Argi mane išduoti, apgauti jau nedvejoji, klastūne?
Bet nedori klastingų žmonių darbai dangiškiesiems nepatinka;
tu į tai numoji ranka ir mane, vargšą, palieki nelaimėse.
Deja, ką daryti, sakyk, žmonėms, kuo jiems tikėti?
Juk tu pats liepei man atiduoti sielą, neteisusis,
įviliojęs į meilę, tarsi viskas man būtų saugu.
Tas pats dabar atsitrauki ir visus savo žodžius ir darbus
leidi vėjams ir oro miglai bergždžiai nunešti.
Jei tu pamiršai, tai dievai atmena, atmena Ištikimybė,
kuri padarys, kad paskui gailėtumeis savo darbo.

Beveik salų, Sirmijau, ir salų
akele, kokias tik skaidriuose ežeruose
ir plačioje jūroje neša abu Neptūnai,
kaip mielai ir kaip laimingas tave regiu,
vos pats sau tikėdamas, kad Tiniją ir bitinų
laukus palikau ir matau tave saugume!
O kas laimingiau už rūpesčių nusikratymą,
kai protas naštą nudeda, ir svetimo
triūso nuvarginti pareinam prie savo židinio
ir ilgėtame guolyje atsigauname?
Štai kas vienintelis atlygina tokį triūsą.
Sveika, o žavioji Sirmija, ir džiaukis šeimininku;
džiaukitės ir jūs, o Lidijos ežero bangos;
juokitės, kiek tik yra namie kvatojimų.

Prašau tave, saldžioji mano Ipsitila,
mano paguoda, mano žavesy,
liepk, kad pas tave ateičiau vidudienį pailsėti.
Ir jei taip liepsi, dar pridėk,
kad niekas neužšautų slenksčio durų
ir kad tau nekiltų noro išeiti,
bet namie liktum ir mums parengtum
devynis kartus vieną po kito.
Bet jei ką ketini, tuoj pat liepk:
nes papietavęs guliu ir, sotus aukštielninkas,
pradedu badyti ir tuniką, ir apsiaustą.

O geriausiasis pirčių vagie,
Vibenijau tėve, ir kekše sūnau,
(nes dešine tėvas suteptesne,
o užpakaliu sūnus godesnis),
kodėl gi netrenkiate į tremtį, į piktus krantus,
juolab kad tėvo plėšikavimai
žinomi žmonėms, o tu, sūnau, savo plaukuotų
šiknos varpstelių už asą parduoti negali?

Dianos globoje esame
mergaitės ir berniukai skaistūs;
Dianą, skaistūs berniukai
ir mergaitės, apgiedokim.
O Latonija, didžiojo
Jupiterio didi palikuone,
kurią motina prie Delo
alyvmedžio pagimdė,
kad būtum kalnų valdovė
ir žaliuojančių miškų
ir slaptų girių
ir skambančių upių;
tu Lucina vadinama
kentančių gimdyvių Junona,
tu galingoji Trivija ir skolinta
šviesa vadinama Luna.
Tu, deive, mėnesiniu bėgimu
matuodama metinį kelią,
kaimiečio ūkininko gėrybėmis —
derliaus vaisiais pripildai stogus.
Būk kokiu tik nori vardu
šventa, ir Romulo giminę,
kaip senovėje įpratusi, gera
galia apsaugok.

Švelniajam poetui, mano bičiuliui
Cecilijui, norėčiau, popieriau, kad pasakytum,
tegul į Veroną atvyksta, palikdamas Naujojo
Komo mūrus ir Larijaus krantą:
nes noriu, kad jis priimtų kai kurias
savo ir mano bičiulio mintis.
Todėl, jei bus protingas, kelią ris,
nors šviesi mergaitė tūkstantį kartų
einantį šauktų atgal ir, abi rankas
apglėbusi kaklą, prašytų pasilikti, —
ji dabar, jei man teisybę praneša,
dėl jo miršta nesuvaldoma meile:
nes nuo tada, kai perskaitė pradėtąją
Dindimo valdovę, vargšelės
ugnys graužia jai vidines kaulų gelmes.
Atleidžiu tau, mergaite, už Sapfo
Mūzą mokytesnė: nes žaviai
Cecilijaus pradėta Didžioji Motina.

Voluzijaus metraščiai, apšikti popieriai,
išpildykite mano mergaitės įžadą:
nes šventajai Venerai ir Kupidonui
ji pažadėjo, jei tik būčiau jai grąžintas
ir liaučiausi nuožmius jambus svaidęs,
prasčiausio poeto rinktinius
raštus atiduoti šlubajam dievui,
kad būtų sudeginti nelaimingoj malkoje.
Ir tai pati bjauriausioji mergaitė suprato
juokingai ir žaviai dievams pažadėjusi.
Dabar, o iš mėlynos jūros gimusioji,
kuri šventąjį Idalį ir atvirą Urijų,
ir Ankoną, ir nendringąjį Knidą
gyveni, ir Amatuntą, ir Golgus,
ir Duracholą, Adrijos smuklę,
priimk ir laikyk išpildytu įžadą,
jei jis nėra nedailus ir nežavus.
O jūs kol kas eikite į ugnį,
pilni kaimietiškumo ir neskoningumo,
Voluzijaus metraščiai, apšikti popieriai.

Ištvirkusi smukle, ir jūs, ištvirkėliai,
devinta kolona nuo kepuruotų brolių,
manot, kad varpas turite vieni,
kad vieni turit teisę, kiek tik yra mergaičių,
visas iškergti ir laikyti kitus ožiais?
Ar dėl to, kad neskoningi sėdit greta
po šimtą ar du šimtus, manot, kad nedrįsiu
aš vienas du šimtus sėdinčiųjų iškergti per burną?
Tad manykit: nes visos jūsų smuklės
kaktą varpų atvaizdais išrašysiu.
Nes mano mergaitė, kuri iš mano glėbio pabėgo,
mylima taip, kaip nebus mylima jokia,
dėl kurios kariavau dideles kovas,
apsigyveno štai čia. Ją, gerieji ir laimingieji,
visi mylite, ir dar — o kas negarbinga —
visi menkystos ir pakelės ištvirkėliai:
tu pirmiausia iš visų, vienas iš ilgaplaukių,
triušinės Keltiberijos sūnau,
Egnatijau, kurį geru daro tamsi barzda
ir iberišku šlapimu nutrinti dantys.

Bloga, Kornifikijau, tavo Katului,
bloga, dievaži, ir sunku,
ir vis labiau ir labiau kasdien ir kas valandą.
O tu — kad tik mažiausiu ir lengviausiu dalyku —
kokiu paguodos žodžiu jį paguodei?
Pykstu ant tavęs. Šitaip su mano meile?
Bent truputį kokio paguodos žodžio,
liūdnesnio už Simonido ašaras.

Egnatijus, kadangi turi baltus dantis,
šypsosi be perstojo. Jei prieita prie teismo
suolo, kur oratorius kelia ašaras,
šypsosi jis. Jei prie doro sūnaus laužo
gedima, kai našlė motina verkia vienatinį,
šypsosi jis. Kad ir kas būtų, kad ir kur būtų,
kad ir ką darytų, šypsosi. Tai jo liga,
nei elegantiška, manau, nei miestietiška.
Todėl turiu tave įspėti, mielasis Egnatijau.
Jei būtum miestietis ar sabinas ar tiburtas,
ar taupus umbras ar riebus etruskas,
ar lanuvinas juodas ir dantytas,
ar transpadanas — kad paliesčiau ir savuosius, —
ar bet kas, kas švariai plaunasi dantis,
vis tiek nenorėčiau, kad be perstojo šypsotumeis;
nes už kvailą juoką nėra nieko kvailiau.
Dabar tu keltiberas: o keltiberų žemėje,
kuo kas nusišlapina, tuo įpratęs rytą
dantis ir raudonas dantenas trinti,
kad kuo labiau tas jūsų dantis nublizgintas,
tuo daugiau paliudytų, kiek išgėrei šlapimo.

Kokia pikta dvasia, vargšeli Ravidai,
stumia tave stačią į mano jambus?
Koks dievas, netinkamai pašauktas,
rengia sukelti tau pamišėlišką kivirčą?
Ar kad patektum į minios liežuvius?
Ko nori? Trokšti bet kaip būti žinomas?
Būsi, kadangi mano meilę
panorai su ilga bausme pamilti.

Amiana, pergverta mergaitė,
iš manęs pareikalavo visų dešimt tūkstančių —
ta bjaurianosė mergaitė,
bankrutavusio formijiečio meilužė.
Giminaičiai, kuriems rūpi mergaitė,
sukvieskite draugus ir gydytojus:
nesveika mergaitė, ir nepratusi klausti
veidrodžio, kokia yra iš tikrųjų.

Ateikite, hendekasilabai, kiek jūsų yra,
visi iš visur, kiek tik jūsų yra visų.
Bjauri paleistuvė laiko mane juoku
ir sako negrąžinsianti man jūsų —
rašomųjų lentelių, jei tik pakęsti galit.
Vykimės ją ir reikalaukime atgal.
Klausiat, kas ji? Ta, kurią matote
bjauriai einančią, kaip mimas ir įkyriai
besijuokiančią gališkos kalytės snukiu.
Apstokite ją ir reikalaukite atgal:
„Dvokioji paleistuve, grąžink lenteles,
grąžink, dvokioji paleistuve, lenteles.“
Nė asu nevertini? O purve, viešnamio bala,
ar jei gali būti kas dar pražuvusiau.
Bet vis dėlto neužtenka to laikyti gana.
Jei nieko kito negalim, tai iš gerklės
geležine šuns burna išspauskime raudonį.
Šūkaukite dar kartą aukštesniu balsu:
„Dvokioji paleistuve, grąžink lenteles,
grąžink, dvokioji paleistuve, lenteles.“
Bet nieko nelaimim, nė kiek nepajuda.
Turime keisti būdą ir manierą,
jei ką nors daugiau nuveikti galit:
„Skaisčioji ir dora, grąžink lenteles.“

Sveika, mergaite nei mažiausia nosim,
nei gražia pėda, nei juodom akelėm,
nei ilgais pirštais, nei sausa burna,
nei, tiesą sakant, itin elegantiška kalba,
bankrutavusio formijiečio meiluže.
Tave provincija vadina gražia?
Su tavim mūsų Lesbija lyginama?
O amžiau bukas ir neskoningas!

O mūsų dvare — ar sabiniškas, ar tiburtiškas
(nes tave sako esant tiburtišką tie, kuriems ne
prie širdies Katulą įžeisti; o kuriems prie širdies —
bet kokiu lažybų statymu ginčija tave esant sabinišką),
bet ar sabiniškas, ar teisingiau tiburtiškas,
mielai buvau tavo priemiesčio
viloje ir piktą kosulį iš krūtinės išvariau,
kurį man ne be reikalo pilvas suteikė,
kol brangių vakarienių troškau.
Nes norėdamas būti Sestijaus svečiu,
perskaičiau jo kalbą prieš pretendentą Antijų,
pilną nuodų ir maro.
Čia mane sunkus, šaltas ir dažnas kosulys
purtė, kol pabėgau į tavo glėbį
ir pasigydžiau poilsiu ir dilgėlėmis.
Todėl atsigavęs didžiausią padėką
reiškiu tau, kad nenubaudei mano nusižengimo.
Ir nebemaldauju, jei nedorus Sestijaus
raštus dar priimčiau, kad slogą ir kosulį
neštų šaltis ne man, o pačiam Sestijui,
kuris tuomet mane kviečia, kai skaitau blogą knygą.

Septimijus, laikydamas glėbyje savo meilę
Akmę, „Mano Akme, — tarė, — jei tavęs
be galo nemyliu ir toliau mylėti
visus metus nepaliaujamai nesu pasirengęs,
kiek tik įmanoma smarkiausiai mirti,
tegul vienas Libijoje ir įkaitusioje Indijoje
sutinku pilkšvą liūtą.“
Kai tai pasakė, Amoras, kaip anksčiau kairėn,
dešinėn čiaudėdamas pritarė.
O Akmė, lengvai atlošusi galvą
ir saldaus berniuko svaigias akeles
tomis raudonomis lūpomis pabučiavusi,
„Šitaip, — tarė, — mano gyvenime, Septimiuk,
šitam vienam valdovui tarnaukime amžinai,
kaip daug didesnė ir aštresnė
ugnis dega mano švelniuose kauluose.“
Kai tai pasakė, Amoras, kaip anksčiau kairėn,
dešinėn čiaudėdamas pritarė.
Dabar nuo geros pranašystės pradėję,
abipuse dvasia myli ir mylimi.
Vieną Akmę vargšelis Septimijus
labiau mėgsta nei Sirijas ir Britanijas:
viename Septimijuje ištikimoji Akmė
teikia žavesį ir aistrą.
Kas kada matė laimingesnius žmones,
kas Venerą palankesnę?

Jau pavasaris grąžina drungną šilumą,
jau lygiadienio dangaus įsiūtis
tyla nuo malonių Zefyro dvelksmų.
Palikime, Katule, Frigijos laukus
ir kaitrios Nikėjos derlingą dirvą:
į šviesiuosius Azijos miestus skriskime.
Jau protas, iš anksto virpėdamas, trokšta klajoti,
jau linksmos kojos iš uolumo stiprėja.
O saldieji bendrakeleivių būriai, sudie —
toli kartu iš namų iškeliavusius
skirtingi įvairūs keliai parneša.

Porcijau ir Socrationai, dvi kairiosios
Pizono rankos, pasaulio niežai ir badai,
argi jus mano Veranijui ir Fabului
tas apipjaustytas Priapas pastatė aukščiau?
Jūs prabangias vaišes išlaidžiai
nuo pat ryto keliate? O mano bičiuliai
gatvių kryžkelėse laukia pakvietimų?

Tavo akis, kaip medus saldžias, Juventijau,
jei kas nors leistų man be perstojo bučiuoti,
bučiuočiau iki trijų šimtų tūkstančių,
ir niekada neatrodyčiau sotus būsiąs,
net jei tankesnis už sausas varpas
būtų mūsų bučiavimosi derlius.

Iškalbingiausiasis Romulo palikuonių,
kiek jų yra ir kiek jų buvo, Markai Tulijau,
ir kiek jų paskui kitais metais bus,
didžiausią padėką tau Katulas
reiškia, prasčiausias iš visų poetų —
tiek prasčiausias iš visų poetų,
kiek tu geriausias iš visų globėjų.

Vakar, Licinijau, dykinėdami
daug žaidėme mano lentelėse,
kaip buvom sutarę būti puošniais.
Rašydami eilutes, kiekvienas iš mūsų
žaidė metru tai šitokiu, tai anokiu,
mainydamiesi per juoką ir vyną.
Ir iš ten išėjau tavo žavesio,
Licinijau, ir sąmojo įkaitintas,
taip, kad manęs, vargšo, nei valgis nedžiugino,
nei miegas neuždengė ramybe akelių,
bet po visą lovą nesuvaldomo įsiūčio blaškiausi,
trokšdamas sulaukti šviesos,
kad su tavim šnekėčiausi ir drauge būčiau.
O kai išvargintos triūso mano galūnės
pusgyvės guolyje gulėjo,
šitą, mielasis, tau eilėraštį sukūriau,
kad iš jo suprastum mano skausmą.
Dabar nebūk įžūlus, ir mūsų maldų,
prašom, nepaniekink, akele,
kad Nemezidė iš tavęs bausmės nepareikalautų.
Ji smarki deivė: saugokis ją įžeisti.

Jis man atrodo lygus dievui,
jis, jei valia, viršijantis dievus,
kuris, sėdėdamas priešais, be perstojo tave
stebi ir girdi
saldžiai besijuokiančią — o tai man, vargšui, visus
atima pojūčius: nes vos tik tave,
Lesbija, išvydau, nieko man nebelieka,
o liežuvis atbunka, plona po galūnes
liepsna nuteka, savu skambesiu
skimbčioja ausys, dviguba naktim
uždengiamos akys.
Dykinėjimas, Katule, tau žalingas:
per dykinėjimą siautėji ir per daug veržiesi.
Dykinėjimas ir karalius anksčiau, ir laimingus
miestus pražudė.

Kas yra, Katule? Ko delsi numirti?
Kurulinėje kėdėje išpampęs Nonijus sėdi,
per konsulatą buvo prisiekęs Vatinijus:
kas yra, Katule? Ko delsi numirti?

Pasijuokiau iš nežinia kurio ką tik iš minios,
kuris, kai stebuklingai Vatinijaus
mano Kalvas kaltinimus išdėstė,
nustebęs ir rankas iškėlęs tarė:
„Dievai didieji, iškalbingas nykštukas!“

Otono galva labai mažytė,
o eremio kaimietiškos pusiau nuplautos kojos,
subtilus ir lengvas Libono bezdalas,
jei ne visa, tai norėčiau, kad nepatiktų
tau ir Fuficijui, senam perkepusiam;
vėl supyksi ant mano jambų
nekaltų, vienatini vade.

Maldaujam, jei kartais ne per sunku,
parodyk, kur yra tavo landynės.
Tavęs ieškojom Marso lauke mažesniame,
tavęs cirke, tavęs visose knygų krautuvėse,
tavęs aukščiausiojo Jupiterio šventykloje.
O Didžiojo portike iškart
visas moteriškes, drauge, sučiupau —
tas, kurių veidus vis dėlto mačiau giedrus.
† „Šitaip pati reikalavau:
„Camerijų man, bjauriosios mergaitės!“
Kažkuri, atidengusi krūtinę, tarė:
„Štai čia, tarp rausvų spenelių slepiasi.“
Bet tave jau pakęsti — Heraklio darbas:
net jei būčiau anas Kretos sargas,
net jei būčiau nešamas Pegaso skrydžiu,
net jei būčiau Ladas ar sparnakojis Persėjas,
net Reso balti ir greiti dvikinkiai:
pridėk dar sparnakojus ir skraidančius,
ir vėjų bėgimo drauge pareikalauk —
visų surištų, Camerijau, man juos paskirtum:
vis tiek nuvargęs iki kaulų smegenų
ir daugybe nuovargių sugraužtas
būčiau, bičiau, tavęs beieškodamas.
Taip išdidžiai neigi save, bičiau?
Sakyk mums, kur būsi, ištark
drąsiai, patikėk, atsiduok šviesai.
Ar dabar tave laiko pieniškos mergaitės?
Jei liežuvį laikysi užvertoje burnoje,
išmesi visus meilės vaisius:
plepia kalba mėgaujasi Venera.
Ar, jei nori, gali užsklęsti gomurį,
kad tik būtum tikros meilės dalininkas.

O juokingas dalykas, Katonai, ir linksmas,
vertas tavo ausų ir tavo kvatojimo.
Juokis, kiek tik myli, Katonai, Katulą:
dalykas juokingas ir per daug linksmas.
Ką tik užklupau mergaitės berniukiuką
bekergiantį: jį aš, jei Dionei patinka,
vietoj ieties savo kietuoju parkirtau.

Puikiai dera nedorieji kekšiai,
Mamura ir Cezaris ištvirkėlis.
Ir nenuostabu: dėmės abiem vienodos —
viena miestietiška, o ana formijiška, —
įspaustos glūdi ir nenusiplaus:
liguisti vienodai dvyniai abu,
viename gulteliuke abu mokytučiai,
nė vienas godesnis svetimautojas už kitą,
varžovai bendrai dėl mergaičiukių:
puikiai dera nedorieji kekšiai.

Celijau, mūsų Lesbija, ana Lesbija,
ana Lesbija, kurią Katulas vieną
labiau nei save ir visus savuosius mylėjo,
dabar kryžkelėse ir skersgatviuose
lupa didžiadvasio Remo palikuonis.

Boniečių Rufa čiulpia Rufului,
Menenijaus žmona, kurią dažnai kapinaitėse
matėte gvelbiančią vakarienę nuo paties laužo,
kai, besekdama nuo ugnies nuriedėjusią duoną,
buvo pusiau nuskusto laužų kūriko daužoma.

Argi tave liūtė Libijos kalnuose
ar Skilė, lojanti apatine kirkšnių dalimi,
tokia kietaproti pagimdė ir tokia bjauri,
kad maldaujančiojo balsą naujausioj nelaimėj
niekinamu laikytum, ai, per daug nuožmiaširdi?

O Helikono kalvos
gyventojau, Uranijos aini,
kuris pas vyrą pagrobi
gležną mergelę, o Himenajau Himene,
o Himene Himenajau,
apjuosk smilkinius gėlėmis
saldžiai kvepiančio majorano,
paimk vestuvinį šydą, linksmas čionai,
čionai ateik, ant sniego balto
kojos nešdamas geltoną kurpę,
ir pažadintas linksmos dienos
vestuvių giesmes giedodamas
skambiu balsu
trypk žemę kojomis, ranka
mosuok pušies deglą.
Nes Vinija už Manlijaus,
kokia Idalį lankydama
atėjo pas frygų teisėją Venera,
su geru geru ženklu
teka mergelė,
tarsi žydinčiais spindinti
mirta azijietė šakelėmis,
kurias hamadriadės deivės
sau pramogai rasota
drėgme maitina.
Todėl nagi čionai artindamasis
eik ir palik Tespijos
uolos aonų urvus,
kuriuos iš viršaus laisto
vėsindama nimfa Aganipė,
ir šauk namo šeimininkę
trokštančią naujo vyro,
protą meile apraišiojęs,
kaip tvirtas gebenė čia ir ten
medį apsiveja klaidžiodama.
Ir jūs taip pat drauge, nekaltos
mergelės, kurioms ateina
tokia pati diena, nagi darniai
giedokite: o Himenajau Himene,
o Himene Himenajau.
Kad mieliau, girdėdamas,
kad šaukiamas prie savo
pareigos, čionai artintųsi
geros Veneros vadas, geros
meilės jungėjas.
Kokį dievą labiau nerimstantiems
mylintiems reikia melsti?
Kurį garbins žmonės labiau
iš dangiškųjų? O Himenajau Himene,
o Himene Himenajau.
Tave sau drebantis tėvas
šaukia, tau mergelės
juostele atriša klostes,
tavęs baimindamasis geidžiančia
ausim gaudo naujas jaunikis.
Tu nuožmiam jaunuoliui į rankas
žydinčią pats mergaitę
paduodi iš jos motinos
prieglobsčio, o Himenajau Himene,
o Himene Himenajau.
Nieko negali be tavęs Venera,
ką gera šlovė pagirtų,
naudingo pasiimti: bet gali,
tau panorėjus. Kas su šiuo dievu
lygintis išdrįstų?
Jokie be tavęs namai
negali vaikų duoti, nei tėvas
palikuonimis remtis: bet gali,
tau panorėjus. Kas su šiuo dievu
lygintis išdrįstų?
Kraštas, kuris tavo apeigų neturi,
negali duoti gynėjų
savo riboms: bet galėtų,
tau panorėjus. Kas su šiuo dievu
lygintis išdrįstų?
Atkelkite durų skląsčius,
mergelė čia. Matai, kaip deglai
mėto spindinčius plaukus?
Ją delsina kilnus drovumas:
vis dėlto jo labiau įsiklausydama
verkia, kad eiti būtina.
Liaukis verkti. Ne tau, Au-
runkulėja, gresia pavojus,
kad kokia gražesnė moteris
šviesią iš Vandenyno dieną
būtų mačiusi ateinančią.
Tokia margame turtingo
šeimininko darželyje paprastai
stovi hiacinto žiedas.
Bet tu delsi, diena baigias:
išeik, jaunoji nuotaka.
Išeik, jaunoji nuotaka, jei
jau matai gera, ir išgirsk
mūsų žodžius. Matai, kaip deglai
auksinius mėto plaukus:
išeik, jaunoji nuotaka.
Ne tavo vyras, lengvabūdiškai
atsidavęs blogai svetimautojai,
gėdingų nešvankybių besivaikydamas,
norės nuo tavo gležnų
spenelių atskirai miegoti,
bet kaip lanksti prie šono
vynmedis apsiveja medžius,
apsivys tavo
glėbyje. Bet diena baigias:
išeik, jaunoji nuotaka.
O guoli, kuris visiems,
baltakoje lovoje,
kokie džiaugsmai ateina
tavo šeimininkui, kuriais klajokle
naktimi, kuriais vidurdienį
jis džiaugtųsi! Bet diena baigias:
išeik, jaunoji nuotaka.
Kelkite, o berniukai, deglus:
vestuvinį šydą matau ateinant.
Eikit, giedokite darniai
o Himene Himenajau io,
o Himene Himenajau.
Tegul ilgai netyla įžūlus
fescenininis juokavimas,
ir tegul riešutų berniukams neatsako,
apleistą šeimininko meilę
girdėdamas, sugulovas.
Duok riešutų berniukams, tinginy
sugulove: gana ilgai
žaidei riešutais: metas
jau tarnauti Talasijui.
Sugulove, duok riešutų.
Bjaurėjaisi ūkvedžių žmonomis,
sugulove, šiandien ir vakar:
dabar tavo veidą garbanotojas
kerpa. Varge, ai varge,
sugulove, duok riešutų.
Sakoma, kad tu, kvepalais mostas
jaunikį, nuo savo lygiaskruosčių
sunkiai susilaikai: bet susilaikyk.
O Himene Himenajau io,
o Himene Himenajau.
Žinome, kad tau šitai, kas leista,
vien tik pažinta: bet vedusiam
tie patys dalykai neleisti.
O Himene Himenajau io,
o Himene Himenajau.
Nuotaka, tu irgi to, ko tavo
vyras prašys, saugokis atsakyti,
kad neitų ieškoti kitur.
O Himene Himenajau io,
o Himene Himenajau.
Štai tau, kokie galingi
ir laimingi tavo vyro namai:
kurie tegul tau tarnauja
(o Himene Himenajau io,
o Himene Himenajau),
kol drebantį judindama
žila senatvė smilkinį
visiems viską linkčioja.
O Himene Himenajau io,
o Himene Himenajau.
Perkelk su geru ženklu
per slenkstį auksines kojytes,
ir įženk pro glotnias duris.
O Himene Himenajau io,
o Himene Himenajau.
Pažvelk, kaip vienas gulėdamas
tavo vyras Tyro guolyje
visas prie tavęs linksta.
O Himene Himenajau io,
o Himene Himenajau.
Jam ne mažiau nei tau
krūtinės gilumoje dega
liepsna, bet giliau dar,
o Himene Himenajau io,
o Himene Himenajau.
Paleisk apvalią rankelę
mergaitės, tu su preteksta:
tegul jau eina prie vyro guolio.
O Himene Himenajau io,
o Himene Himenajau.
O geros, savo seniems vyrams
gerai pažįstamos moterys,
paguldykite mergaitę.
O Himene Himenajau io,
o Himene Himenajau.
Jau gali ateiti, jaunikį:
žmona tavo miegamajame
žydinčiu veidu spindinti
kaip baltoji ramunė ar
geltona aguona.
Bet, jaunikį (tepadeda man
dangiškieji), nė kiek ne mažiau
gražus esi, ir tavęs Venera
neapleidžia. Bet diena baigias:
eik, nedelsk.
Neilgai delsei,
jau ateini. Gera Venera
tepadeda tau, nes atvirai
to, ko geidi, geidi ir geros
meilės neslepi.
Tegul Afrikos dulkių
ir mirgančių žvaigždžių
skaičių pirmiau suskaičiuoja,
kas nori suskaičiuoti
daugelį tūkstančių jūsų žaidimų.
Žaiskite, kaip patinka, ir netrukus
vaikų duokite. Nedera
tokiam senam be vaikų
vardui būti, bet iš to paties
visada [naujiems] gimti.
Torkvatą noriu mažutį
iš motinos savo prieglobsčio,
tiesiantį gležnas rankas,
saldžiai šypsotis tėvui
pravira lūputėmis.
Tebūna panašus į savo tėvą
Manlijų ir lengvai net nepažįstančių
visų atpažįstamas,
ir savo motinos skaistumą
teliudija veidu.
Tokia iš jo geros
motinos šlovė kilmę tepatvirtina,
kokia vienintelė iš geriausios
motinos Telemachui lieka
Penelopės šlovė.
Uždarykite duris, mergelės:
pažaidėme gana. O, geri
sutuoktiniai, gerai gyvenkite ir
nuolatine pareiga stiprią
jaunystę mankštinkite.

Vakaro žvaigždė čia: jaunuoliai, kelkitės: Vakarė nuo Olimpo
ilgai lauktą šviesą vos pagaliau iškelia.
Metas jau keltis, jau riebius palikti stalus;
jau ateis mergelė, jau bus giedamas himenajus.
Himene, o Himenajau, Himene, būk čia, o Himenajau.
Matote, netekėjusios, jaunuolius? Kelkitės priešais:
iš tikro Etos ugnis parodė Naktnešė.
Taip tikrai yra: matai, kaip vikriai pašoko?
Ne veltui pašoko; giedos tai, ką pergalėti verta.
Himene, o Himenajau, Himene, būk čia, o Himenajau.
Ne lengvas mums, bendraamžiai, laimikis parengtas:
pažvelkite, kaip netekėjusios sau apmąstytus [žodžius] kartoja.
Ne veltui mąsto; turi ką įsimintino.
Nenuostabu, jos giliai visu protu triūsia.
Mes vienur protą, kitur ausis padalijom:
teisėtai tad būsim nugalėti; pergalė mėgsta rūpestį.
Todėl dabar bent protus savo atkreipkite:
kalbėti jau pradės, jau atsakyti derės.
Himene, o Himenajau, Himene, būk čia, o Himenajau.
Vakarine žvaigžde, kokia danguje neša žiauresnę ugnį?
Kuri dukterį gali iš motinos glėbio išplėšti,
iš motinos glėbio laikančios išplėšti dukterį
ir degančiam jaunuoliui skaisčią mergaitę atiduoti.
Ką priešai daro žiauriau paimtame mieste?
Himene, o Himenajau, Himene, būk čia, o Himenajau.
Vakarine žvaigžde, kokia danguje šviečia maloniau ugnis?
Kuri savo liepsna sutvirtini sužadėtas santuokas,
kurias sutarė vyrai, sutarė pirma tėvai,
bet nesujungė anksčiau, nei pakilo tavo žara.
Kas dievų duota laimingiau nei geidžiama valanda?
Himene, o Himenajau, Himene, būk čia, o Himenajau.
Vakarė iš mūsų, bendraamžiai, atėmė vieną,
nes tau atėjus visada budi sargyba.
Naktį slepiasi vagys, kuriuos tas pats dažnai grįždamas,
Vakarine, pakeitusi vardą, sugauni tuos pačius.
Bet netekėjusioms patinka tave niekinti apsimestiniu skundu.
Kas iš to, jei niekina tą, kurio tylia širdimi ieško?
Himene, o Himenajau, Himene, būk čia, o Himenajau.
Kaip gėlė aptvertuose soduose slapta auga,
nepažįstama kaimenei, jokio arklo neišrauta,
kurią glosto vėjeliai, tvirtina saulė, augina lietus,
daugel jos berniukų, daugel geidė mergaičių;
kai ta pati plonu nagu nuskinta nužydi,
jokie jos berniukai, jokios negeidė mergaitės:
taip mergelė, kol nepaliesta lieka, kol brangi saviesiems;
kai skaistų suteptu kūnu prarado žiedą,
nei berniukams miela lieka, nei brangi mergaitėms.
Himene, o Himenajau, Himene, būk čia, o Himenajau.
Kaip našlaujantis plikame lauke augantis vynmedis
niekada nepakyla, niekada saldžios neaugina vynuogės,
bet gležną žemyn svyrančiu svoriu lenkdamas kūną
jau jau šaknimi paliečia patį viršūnės ūglį,
jo jokie žemdirbiai, jokie jaučiukai neprižiūrėjo;
bet jei atsitiktinai tas pats su guobos vyru sujungtas,
jį daugel žemdirbių, daugel jaučiukų prižiūrėjo:
taip mergelė, kol nepaliesta lieka, kol neprižiūrima sensta;
kai lygią santuoką laiku tinkamu įgijo,
brangesnė vyrui ir mažiau nekenčiama tėvo.
Ir tu nekovok su tokiu sutuoktiniu, mergele.
Neteisinga kovoti su tuo, kam pats tėvas atidavė,
pats tėvas su motina, kuriems paklusti būtina.
Mergystė ne visa tavo, dalis jos tėvų:
trečdalis tėvui, trečdalis duotas motinai,
trečdalis vien tavo. Nekovok su dviem,
kurie žentui savo teises drauge su kraičiu atidavė.
Himene, o Himenajau, Himene, būk čia, o Himenajau.

Per gilias jūras nešamas Atis greita valtimi,
kai frygų girią skubria godžia koja pasiekė
ir priėjo tamsias, miškais apjuostas deivės vietas,
įaudrintas ten siautulingo pašėlimo, klaidžiojančio proto,
aštriu titnagu sau nusirito kirkšnies naštą.
Ir kai pajuto sau likusius narius be vyriškumo,
dar šviežiu krauju žemės paviršių taškydama,
baltomis skubi pačiupo lengvą būgnelį,
būgnelį, Kibelės trimitą, tavo, motina, apeigas,
ir plakdama jaučio odos tuščią [būgną] gležnais pirštais,
giedoti šitai savo palydovams ėmė virpėdama:
Nagi eikit į aukštumas, Galės, Kibelės girias drauge,
drauge eikit, Dindimo valdovės klajūnės kaimene,
kurios svetimų ieškodamos tarsi tremtinės vietų,
mano mokymu sekdamos, man vadovaujant, mano palydovės,
pasiutusią sūrią [jūrą] iškentėte ir žiaurius vandenynus
ir kūną nuvyrinote iš perdėto Veneros neapykantos,
palinksminkite valdovei skubriais klajojimais dvasią.
Lėtas delsimas tepasitraukia iš proto; drauge eikit, sekit
į frygų Kibelės namus, į frygų deivės girias,
kur cimbolo skamba balsas, kur būgnai gaudžia,
kur trimitininkas frygas pučia žemai lenktu vamzdžiu,
kur galvas menadės smarkiai mėto gebene vainikuotos,
kur šventas apeigas aštriais staugimais varo,
kur pratusi ana deivės klajoklė būrys plevėsuoti,
kur mums dera skubriais šokiais spartintis.
Vos šitai palydovams Atis pragydo, netikra moteris,
būrys staiga virpančiais liežuviais staugia,
lengvas būgnelis atsiliepia, tuščios cimbolai barška,
žalią skubi eina Idą sparčia koja choras.
Įsiutusi drauge šnopuodama klajoklė žengia kvapą varydama,
lydima būgnelio Atis per tamsias girias vadė,
kaip telyčia vengianti naštos nesutramdyta jungo:
pasiutusios vadę seka Galės sparčiakojės.
Taigi, kai Kibelės namus pasiekė pavargėlės,
iš perdėto triūso miegą ima be Cereros [duonos].
Tingus miegas svyruojant nuovargiui akis joms užkloja:
pasitraukia švelniame poilsyje pasiutęs proto siautulys.
Bet kai auksaveidė Saulė spinduliuojančiomis akimis
apžvelgė šviesų eterį, kietą žemę, laukinę jūrą,
ir nuvijo nakties šešėlius žvaliais garsiakojais [žirgais],
tada Miegas pažadintą Atį bėgdamas skubiai pasitraukė:
drebančiu jį priėmė deivė Pasitėja glėbiu.
Taip iš švelnaus poilsio be greito pašėlimo,
vos tik pati širdyje Atis savo darbus permąstė
ir skaidriu protu pamatė, be ko ir kur esanti,
verdančia siela vėl kelią atgal prie seklumų pasuko.
Ten į plačias jūras žvelgdama ašarojančiomis akimis
tėvynę kalbino liūdna balsu taip apgailėtinai:
Tėvyne, o mano kūrėja, tėvyne, o mano gimdytoja,
kurią aš, vargšas, palikdamas, kaip nuo šeimininkų pabėgėliai
tarnai paprastai, į Idos nunešiau girias koją,
kad tarp sniego ir žvėrių ledinių guolių būčiau
ir visus jų įsiutus lankyčiau lindynes,
kur gi ar kuriose vietose tave esančią, tėvyne, manau?
Geidžia pats akies vyzdys į tave nukreipti žvilgsnį,
kol laukinio pašėlimo neturi trumpą laiką siela.
Argi aš nuo savo namų nutolinta būsiu nešama į šias girias?
Tėvynės, turto, draugų, gimdytojų neteksiu?
Neteksiu turgaus, palestros, stadiono ir gimnazijų?
Varge, ai varge, skųstis reikia vėl ir vėl, siela.
Nes kokia pavidalo rūšis yra, kurios aš nebūčiau perėjęs?
Aš moteris, aš jaunuolis, aš efebas, aš berniukas,
aš gimnazijos buvau žiedas, aš buvau alyvos [imtynių] puošmena:
man durys lankomos, man slenksčiai šilti,
man žydinčiais vainikais apjuosti namai buvo,
kai reikėdavo palikti man saulei patekėjus miegamąjį.
Aš dabar dievų tarnaitė ir Kibelės vergė būsiu vadinama?
Aš menadė, aš savęs dalis, aš vyras nevaisingas būsiu?
Aš žalias, šaltas Idos sniegu apsuptas vietas gyvensiu?
Aš gyvenimą leisiu po aukštais Frygijos viršūnėm,
kur elnė miško gyventoja, kur šernas girioj klajojantis?
Jau jau gailiuosi to, ką padariau, jau jau graužiuosi.
Kai iš jos rausvų lūpelių garsas skubiai nuėjo,
prie dvigubų dievų ausų naują žinią nešdamas,
tada Kibelė atrišdama sujungtus liūtų jungus
ir kairįjį kaimenės priešą ragindama taip kalba:
Nagi, tarė, eik nuožmus, padaryk, kad jį siautulys varytų,
padaryk, kad pašėlimo smūgiu grįžimą į girias pasuktų
tas, kuris per laisvai mano valdžios pabėgti geidžia.
Eik, plak uodega nugarą, savo botagą kęsk,
padaryk, kad visos vietos mūkiančiu riaumojimu atkartotų,
rausvą nuožmus raumeningu sprandu mosuok karčius.
Taip taria grasi Kibelė ir atriša jungus ranka.
Laukinis pats save ragindamas pasiutusią kursto dvasią,
žengia, riaumoja, laužo krūmokšnius klajokle koja.
Bet kai drėgnas balkšvo kranto vietas priėjo
ir gležną pamatė Atį prie jūros marmuro,
puola: anas beprotis bėga į laukines girias:
ten visada visą gyvenimo laiką vergė buvo.
Deive didžioji, deive Kibele, deive Dindimo valdove,
toli nuo mano namų tebūna visas tavo siautulys, valdove:
kitus varyk įaudrintus, kitus varyk pasiutusius.

Pelijo viršūnėje kadaise gimusios pušys,
sakoma, per skaidrias Neptūno bangas plaukė
prie Fasio srovių ir Ajeto žemių ribų,
kai rinktiniai jaunuoliai, argiečių jaunystės stiprybė,
geisdami iš kolchų pagrobti auksinį kailį,
išdrįso sūrias seklumas greitu laivagaliu perplaukti,
mėlynas lygumas eglių irklais šluodami.
Deivė, jiems saugodama miestų viršūnėse pilis,
pati lengvu dvelksmu skriejantį pagamino vežimą,
pušies audinį jungdama su lenktu laivo dugnu.
Šis pirmasis bėgme įvedė nepatyrusią Amfitritę.
Vos tik snapu jis vėjuotą lygumą perplėšė
ir irklavimo sukta banga putomis pabalo,
iškilo iš verpetu balsvo sūkurio veidai
jūrų nereidžių, stebuklu stebėdamosios.
Tąsyk, jei kada kitąsyk, matė ana šviesa jūrų,
mirtingieji akimis, apnuogintu kūnu nimfas,
iki krūtų iškilusias iš žilo sūkurio.
Tada Pelėjas Tetidės, sakoma, meile užsidegė,
tada Tetidė žmogiškos santuokos nepaniekino,
tada pats tėvas nusprendė Pelėją Tetidei jungti.
O per amžių labiausiai geistą metą gimę
herojai, sveiki, dievų gimine, o geros motinų
palikuonys, dar kartą sveiki!
Jus aš dažnai savo, jus giesme kalbinsiu,
o ir tave, ypatingai laimingais deglais išaukštintą,
Tesalijos atrama, Pelėjau, kuriam pats Jupiteris,
pats dievų gimdytojas, savo meilę užleido.
Tave laikė Tetidė, gražiausioji nereidė?
Tau savo dukraitę leido vesti Tetija
ir Vandenynas, kuris jūra visą pasaulį apkabina?
Vos tik geistos, laikui atėjus, dienos
atėjo, į namus susirinkę visa suplūsta
Tesalija, prisipildo rūmai linksmo būrio:
dovanas neša priešais save, veidu rodo džiaugsmą.
Apleidžiamas Kijeras, palieka Ftiotidės Tempę
ir Kranono namus bei Larisos sienas,
į Farsalą renkasi, Farsalijos pastogėse plūsta.
Laukų nearia niekas, minkštėja jaučiukų sprandai,
nevalomas žemas vynuogynas lenktais kapliais,
neverčia velėnos pasvirusiu noragu jautis,
nemažina genėtojų pjautuvas medžio šešėlio,
purvini rūdys apneša apleistus arklus.
Bet paties buveinės, kur tik turtingi
rūmai nusidriekia, švyti blizgančiu auksu ir sidabru.
Baltuoja dramblio kaulas sostuose, žiba taurės ant stalo,
visi namai džiaugias karališku spindinčiu lobiu.
Deivės vestuvinė guolio pagalvė padedama
pačiame viduryje, kurią, indų dantimi nugludintą,
dengia rausvo kriauklės dažo dažytas purpuras.
Šis apdangalas, senovės žmonių pavidalais margintas,
nuostabiu meistriškumu herojų žygdarbius rodo.
Nes nuo garsiabangio Dijos kranto žvelgdama,
Tesėją tolstantį su greitu laivynu seka,
nesutramdytus širdyje kęsdama siautulius Ariadna,
ir dar netiki, kad mato tai, ką mato,
mat ką tik iš klastingo miego pabudusi,
apleistą tuščiame smėlyje vargšę save regi.
O užmaršus jaunuolis bėgdamas irklais stumia seklumas,
tuščius palikdamas pažadus vėjuotai audrai.
Jį iš tolo, nuo jūros dumblių, liūdnomis akutėmis Mino duktė,
tarsi akmeninis bakchantės atvaizdas, seka, deja,
seka ir didelėse rūpesčių bangose blaškos,
neišlaikydama ant gelsvos galvos plono raiščio,
neuždengta lengvu apdaru pridengtos krūtinės,
apvaliu raiščiu nesuveržtus pieno baltumo spenelius,
visa tai nuo viso kūno nukritę visur
prie pačių kojų sūrios bangos žaidė.
Taip nei tuomet raiščio, nei tuomet plazdančio apdaro
ji nesirūpindama, visa širdimi tavęs, Tesėjau,
visa siela, visa pražuvusi protu kabojo.
Ai vargšė, kurią nuolatiniais skausmais išprotino
Erikina, sėdama krūtinėje dygius rūpesčius,
tą valandą, nuo kada nuožmus Tesėjas,
išplaukęs iš lenktų Pirėjo krantų,
pasiekė neteisingo karaliaus Gortinos pastoges.
Nes pasakoja, kad kadaise, žiaurios rykštės priversta,
už Androgejo nužudymą bausmę atmokėti,
rinktinius jaunuolius drauge ir netekėjusiųjų puošmeną
Kekropo [miestas] įpratęs buvo puotai duoti Minotaurui.
Kai šiomis nelaimėmis siauros sienos buvo varginamos,
pats Tesėjas savo kūną už brangiąsias Atėnus
pasiūlyti panoro verčiau, nei tokios
mirties aukos — dar ne mirusiųjų — iš Kekropo į Kretą būtų gabenamos.
Ir taip lengvu laivu remdamasis ir švelniais vėjeliais,
pas didžiadvasį Minoją atvyko ir į išdidžias buveines.
Vos tik geidžiančiu žvilgsniu jį pamatė mergelė
karalaitė, kurią, saldžius skleisdamas kvapus, skaistus
guolelis švelniame motinos glėbyje augino,
kaip Euroto srovės augina mirtas
ar pavasario dvelksmas iškelia įvairias spalvas,
ne anksčiau nuo jo degančias nukreipė
akis, nei visu kūnu užsidegė liepsna
iki gelmių ir visa įsiliepsnojo pačiuose kauluose.
Deja, apgailėtinai nuožmia širdimi audrinantis siautulius,
šventasis vaike, kuris žmonių rūpesčius su džiaugsmais maišai,
ir tu, kuri valdai Golgus ir lapuotąjį Idalį,
kokiomis bangomis įdegtą blaškėte protu mergaitę,
gelsvo svetimšalio dažnai atsidūsėjančią!
Kokias ji nešė alpstančia širdimi baimes,
kiek dažnai labiau nublanko už aukso spindesį,
kai, geisdamas priešais su žiauria grumtis pabaisa,
Tesėjas arba mirties siekė, arba šlovės apdovanojimo.
Ne be reikalo vis dėlto dievams malonias dovanėles
žadėdama uždegė įžadus tylia lūpele.
Nes kaip aukštame Taure mojuojantį šakomis
ąžuolą ar kankorėžinę, prakaituojančia žieve, pušį
nesutramdytas viesulas sukdamas dvelksmu ąžuolą
išrauna (jis toli su šaknimis išverstas
kniūbsčias krinta, plačiai laužydamas, kas pakeliui),
taip Tesėjas nuožmią parbloškė nutrenktu kūnu [pabaisą],
veltui į tuščius vėjus mojuojančią ragais.
Iš ten sveikas su didele šlove koją atsuko,
klaidžiojančius vesdamas plonu siūlu pėdsakus,
kad iš labirinto vingių išeinančio
pastato nepasekamas klaidžiavimas neapgautų.
Bet kam aš nuo pradinės giesmės nukrypęs daugiau
minėsiu, kaip, palikdama tėvo veidą, duktė,
kaip sesers glėbį, kaip galiausiai motinos,
kuri, vargšė, dukterimi be galo džiaugės,
už visa tai Tesėjo saldžią pirmenybę suteikė meilei,
arba kaip nešama laivu prie putotų Dijos krantų
atvyko, arba kaip ją, miego surakintomis akimis,
paliko užmaršia išplaukdamas širdimi sutuoktinis?
Dažnai ją, sakoma, degančia širdimi siaučiančią,
skardžius iš gilios krūtinės liejusią balsus,
ir tada liūdną į statuolius kopusią kalnus,
iš kur žvilgsnį į jūros plačias platybes tiestų,
tada į drebančio sūrio priešpriešines bangas bėgusią,
minkštus apnuogintos blauzdos pakeldama drabužius,
ir šitai liūdną paskutiniais skundais kalbėjusią,
šaltus kūkčiojimus drėgna burna keldama:
Argi taip mane, nuo tėvų aukurų nuvežtą, klastūne,
klastūne, apleistame krante palikai, Tesėjau?
Argi taip išplaukdamas, paniekinęs dievų galią,
užmarše, ai, keiktinus melagystes namo neši?
Argi niekas negalėjo žiaurios sielos sumanymo
palenkti? Argi tau nebuvo jokio pasigailėjimo,
kad nuožmi krūtinė mūsų panorėtų pasigailėti?
Bet ne šituos kadaise meilius pažadus davei
balsu man, ne šito vargšei tikėtis liepei,
bet linksmų santuokų, bet geistų vestuvių:
kuriuos visus oro vėjai tuščius išsklaido.
Dabar tegul jokia priesaiką duodančiu vyru moteris netiki,
jokia tegul nesitiki vyro kalbas esant ištikimas:
kol jų, kažko geisdama, siela veržiasi įgyti,
nieko nebijo prisiekti, nieko pažadėti negaili:
bet vos tik geidžios sielos aistra pasotinta,
žodžių nieko neprisimena, dėl melagysčių nieko nesirūpina.
Tikrai aš tave, mirties sūkuryje besisukantį,
išplėšiau ir verčiau brolį prarasti pasirinkau,
nei tavęs, klastingo, lemtingu metu apleisčiau:
už tai būsiu žvėrims ir paukščiams draskyti atiduota
grobiu, ir nebūsiu užberta žeme palaidota mirusi.
Kokia gi tave pagimdė po vieniša uola liūtė,
kokia jūra pradėtą putojančiomis bangomis išspjovė,
kokia Sirtis, kokia plėšri Skilė, kokia plati Charibdė,
tave, kuris tokį už saldų gyvenimą atlygį duodi?
Jei tau ne prie širdies buvo mūsų santuoka,
nes žiaurių bijojai senojo tėvo priesakų,
tai vis dėlto į savo buveines galėjai vesti mane,
kad tau maloniu triūsu vergė tarnaučiau,
baltas plaudama skaidriu vandeniu pėdas
ar purpuriniu klodama drabužiu tavo guolį.
Bet kam aš beprasmiškai bergždžiai skundžiuosi vėjams,
nelaimės išprotinta, kurie jokių jausmų neapdovanoti
nei siunčiamų išgirsti gali, nei atsakyti balsų?
O anas beveik jau viduryje sukas bangų,
ir nė vieno mirtingojo nematyti tuščiuose dumbliuose.
Taip per daug tyčiodamasi paskutinę valandą žiauri
lemtis net mūsų skundams ausų pagailėjo.
Jupiteri visagali, o kad pradžioje niekad
Knoso krantų nebūtų palietę Kekropo laivai,
ir nesutramdytam nešdamas baisią duoklę jaučiui,
klastingas Kretoje nebūtų pririšęs jūreivis lyno,
ir šis piktas, po saldžia išvaizda slepiantis žiaurius
sumanymus, mūsų buveinėse nebūtų ilsėjęsis svetys!
Nes kur man dėtis? Kokia viltimi, pražuvusi, remiuosi?
Ar Idos kalnų ieškosiu? Ai, plačiu verpetu
skirdama, kur jūra žiaurią lygumą dalina?
Ar tėvo pagalbos tikėsiuos, kurį pati palikau,
sekdama jaunuolį, apšlakstytą brolio krauju?
Ar sutuoktinio ištikima paguosiu save meile,
to, kuris bėga, lankstydamas lėtus verpete irklus?
Be to, jokios pastogės krantas, tuščia sala,
nei atsiveria išėjimas jūros supančioms bangoms:
jokios pabėgimo galimybės, jokios vilties: viskas nebylu,
viskas apleista, viskas rodo mirtį.
Vis dėlto ne anksčiau man aptems akys mirtimi,
nei iš pavargusio kūno pasitrauks pojūčiai,
nei iš dievų teisingos, išduota, pareikalausiu bausmės
ir dangiškųjų ištikimybės paskutinę valandą maldausiu.
Todėl, vyrų darbus keršijančia bausme baudžiančios
Eumenidės, kurių gyvatiniu apjuostą plauku
kakta neša alsuojančios krūtinės rūstybę,
čionai, čionai ateikite, mano skundus išgirskite,
kuriuos aš, vargšė, deja, iš pačių kaulų traukti
priversta, beturtė, degdama, apakinta beprotiško siautulio.
Kadangi šie skundai tikri gimsta iš gilios krūtinės,
jūs neleiskite mūsų skausmui nueiti veltui,
bet kokia vienišą Tesėjas mane paliko dvasia,
tokia dvasia, deivės, tepražudo save ir savuosius.
Kai šiuos liūdna krūtine išliejo balsus,
bausmės už žiaurius darbus nerimastinga reikalaudama,
linktelėjo nenugalima dangiškųjų galia valdovas,
nuo kurio linktelėjimo žemė ir baisios
jūros sudrebėjo ir mirgančias žvaigždes sujudino pasaulis.
O pats akla proto tamsa Tesėjas
apgaubtas, užmaršia paleido širdimi visa,
ką pavesta pirma tvirtu protu laikė,
nei saldžius keldamas liūdnam tėvui ženklus
sveiką prie Erechtėjo save uosto parodė.
Nes pasakoja, kad kadaise, kai laivynui deivės sienas
paliekantį sūnų vėjams patikėjo Egėjas,
tokius, apkabinęs jaunuolį, nurodymus davė:
Sūnau, man kur kas mielesnis už gyvenimą vieninteli,
sūnau, kurį aš į abejotinas priverstas leisti nelaimes,
sugrąžintas man neseniai paskutinėje senatvės pabaigoje,
kadangi mano dalia ir tavo karšta narsa
plėšia man, nenorinčiam, tave, kuriam alpstančios dar ne
akys pasotintos sūnaus brangiu pavidalu,
ne aš tave džiaugdamasis linksma krūtine išleisiu,
ir neleisiu tau nešti palankios laimės ženklų,
bet pirma daug protu išliesiu skundų,
žilus plaukus žeme ir užpiltomis dulkėmis teršdamas,
paskui suteptas pakabinsiu klajokliam stiebui bures,
kad mūsų skausmą ir mūsų sielos gaisrą
aptemdyta drobė iberų rūdžių spalva atitiktų.
O jei tau šventojo Itono gyventoja,
kuri mūsų giminę ir Erechtėjo buveines ginti
sutiko, leis, kad jaučio krauju apšlakstytum dešinę,
tada tikrai padaryk, kad atmintingoje širdyje paslėpti
šie nurodymai tvirtai laikytųsi, ir kad jokie neišdildytų metai:
kai tik mūsų kalvas išvys tavo akys,
gedulingą nuo antenų nuimtų visur drabužį
ir baltas sukti keltų virvės bures,
kad kuo greičiau matydamas linksmus džiaugsmus protu
atpažinčiau, kai tave sugrįžusį palankus metas pastatys.
Šiuos nurodymus pirma tvirtu protu laikiusį
Tesėją tarsi nuvyti vėjų dvelksmo debesys
oro balto kalno paliko viršūnę.
O tėvas, kai nuo aukščiausios pilies žvalgydamas ieškojo,
nerimastingas nuolatiniu verksmu vargindamas akis,
vos tik pamatė išsipūtusios burės drobę,
stačia galva save nuo uolų viršūnės metė,
tikėdamas Tesėją prarastą nuožmiu likimu.
Taip į gedulingus namus, įžengęs po tėvo pastoge,
mirtimi nuožmus Tesėjas, kokį Mino dukteriai skausmą
buvo suteikęs užmaršiu protu, tokį pats gavo.
Ji tada, žvelgdama į tolstantį liūdna laivo dugną,
daugybę širdyje sukdama sužeista rūpesčių.
O iš kitos pusės žydintis plazdeno Jakchas
su satyrų būriu ir Nisoje gimusiais silėnais,
tavęs ieškodamas, Ariadna, ir tavo meile užsidegęs.
Kurie tada guvūs visur pašėlusia dvasia siautėjo,
euhoe bakchuodami, euhoe galvas atlošdami.
Iš jų vieni pridengtais tirsų smaigaliais mojavo,
kiti nuo suplėšyto jaučiuko svaidė sąnarius,
kiti sukdinomis gyvatėmis apsijuosdavo,
kiti slaptas įdubusiose skryniose šventė orgijas,
orgijas, kurias veltui geidžia išgirsti neįšventintieji,
mušė kitos aukštais delnais būgnus
arba apvaliu plonu variu žadino skambesį,
daugelis kimiabalsius pūtė ragų ūžesius,
ir barbariška baisia giesme cypė birbynė.
Tokiais didingai apdangalas papuoštas pavidalais
apkabinęs guolį savo dengė apsiaustu.
Kai godžiai žiūrėdama tesalų jaunystė
pasisotino, šventiems ėmė trauktis dievams.
Čia, kaip rytiniu dvelksmu ramią jūrą
kedendamas Zefyras nuožulnias skatina bangas,
aušrai tekant po klajoklės saulės slenksčiais,
kurios iš pradžių lėtai švelniu dvelksmu stumiamos
slenka ir lengvai skamba juoko pliaukšėjimu,
paskui vėjui stiprėjant vis labiau tankėja
ir purpurine iš tolo plaukdamos šviesa žėri,
taip tada, palikdami prieangio karališkas pastoges,
kas sau visur klajokle koja skirstėsi.
Po jų išvykimo pirmasis nuo Pelijo viršūnės
atvyko Chironas, nešdamas miško dovanas:
nes kokias tik neša laukai, kurias tesalų didžiais
kalnais pakrantė augina, kurias prie upės bangų
augina vaisingo šilto Favonijaus dvelksmas,
tas nerūšiuotais nupintas atnešė pats vainikais,
kuriais paglostyti namai nusišypsojo maloniu kvapu.
Tuoj pat Penėjas čia, žaliuojanti Tempė,
Tempė, kurią miškai supa iš viršaus svirdami,
palikdamas najadėms Doridės švęsti šokiais,
ne tuščiomis: nes jis atnešė su šaknimis aukštus
bukus ir tiesiu kamienu lieknus laurus,
ne be linguojančio platano ir lanksčios sesers
padegto Faetono, ir dangišką kiparisą.
Tuos aplink buveinę plačiai supintus pastatė,
kad prieangis, minkšta lapija apdengtas, žaliuotų.
Po jo seka gudria širdimi Prometėjas,
išblukusias nešdamas senos bausmės žymes,
kurią kadaise prie uolos grandine pririštais nariais
atmokėjo kabodamas nuo statuolių viršūnių.
Paskui dievų tėvas su šventa žmona ir vaikais
atvyko, danguje tave vieną, Febe, palikdamas
ir drauge tavo seserį dvynę, Idrio kalnų gyventoją:
nes Pelėją lygiai kaip tu sesuo paniekino
ir Tetidės vestuvinių deglų nepanoro švęsti.
Kai jie ant baltų suolų sulenkė narius,
gausiai įvairiu valgiu buvo apkrauti stalai,
o tuo tarpu, silpnu judesiu drebindamos kūnus,
teisingas Parkos ėmė leisti giesmes.
Joms drebantį kūną iš visur apgaubdamas drabužis
baltas purpuriniu kulnus juosė kraštu,
o rausvi ant balto atsisėdo viršugalvio raiščiai,
ir amžiną rankos varė deramai darbą.
Kairė laikė verpstę, minkšta vilna apvilktą,
dešinė tada lengvai traukdama siūlus atverstais
formavo pirštais, tada pasvirusiu nykščiu sukdama
subalansuotą apvaliu verpetu suko verpstą,
ir taip nuskabydamas visada lygino darbą dantis,
ir vilnos kandimai kibo prie sausų lūpelių,
kurie pirma lygiame siūle buvo išsikišę.
O prieš kojas baltuojančios minkštus vilnos
kuokštus pintiniai krepšeliai saugojo.
Šios tada skardžiu, pešdamos vilnas, balsu
tokius dieviška giesme išliejo likimus,
giesme, kurios dėl klastos joks vėliau nekaltins amžius:
O ypatinga puošmena, didele narsa augantis,
Ematijos galios gynėjau, garsiausias sūnumi,
priimk, ką linksma tau atskleidžia šviesa seserys,
teisingą orakulą. Bet jūs, kurias likimai seka,
bėkite, tęsdamos ataudus, bėkite, verpstės.
Ateis tau jau nešdama sutuoktiniams geistą
Vakarė, ateis su palankia žvaigžde žmona,
kuri tau sielą minkštinančia meile užlietų
ir alsius su tavim rengtųsi jungti miegus,
lygias klodama rankas po tvirtu kaklu.
Bėkite, tęsdamos ataudus, bėkite, verpstės.
Jokie namai tokios niekada neapgaubė meilės,
jokia meilė tokia sąjunga nesujungė mylinčių,
kokia yra Tetidei, kokia santarvė Pelėjui.
Bėkite, tęsdamos ataudus, bėkite, verpstės.
Gims jums baimės nepažįstantis Achilas,
priešams ne nugara, bet drąsia krūtine žinomas,
kuris labai dažnai klajokle lenktyne nugalėtojas bėgme
liepsnojančius aplenks greitos elnės pėdsakus.
Bėkite, tęsdamos ataudus, bėkite, verpstės.
Jam nė vienas kare neprilygs herojus,
kai frygų Teukro krauju varvės laukai,
ir Trojos sienas apgulęs ilgu karu
melagio Pelopo trečiasis nusiaubs įpėdinis.
Bėkite, tęsdamos ataudus, bėkite, verpstės.
Jo puikią narsą ir garsius darbus
dažnai pripažins per sūnų laidotuves motinos,
kai netvarkingus nuo žilo paleis viršugalvio plaukus
ir sudribusias silpnais margins krūtines delnais.
Bėkite, tęsdamos ataudus, bėkite, verpstės.
Nes kaip tankias nurinkdamas pjovėjas varpas
po deginančia saule geltonuojančius pjauna laukus,
Trojos ainių priešiška parvers kūnus geležimi.
Bėkite, tęsdamos ataudus, bėkite, verpstės.
Liudytoja jo didelei narsai bus Skamandro banga,
kuri visur į srauniąjį Helespontą liejasi,
kurios kelią, nužudytų kūnų krūvomis siaurindama,
gilias sušildys sumaišytas žudynėmis sroves.
Bėkite, tęsdamos ataudus, bėkite, verpstės.
Galiausiai liudytojas bus ir mirčiai atiduotas grobis,
kai apvalus, aukštu pylimu sukrautas laužas
priims baltus nužudytos mergelės narius.
Bėkite, tęsdamos ataudus, bėkite, verpstės.
Nes vos tik pavargusiems duos lemtis galimybę achajams
Dardanijos miesto Neptūno pančius atrišti,
aukšti Poliksenės krauju sudrėks kapai,
kuri, kaip dviašmenei geležiai pasiduodanti auka,
parvers bekamienį, sulenkusi kelį, kūną.
Bėkite, tęsdamos ataudus, bėkite, verpstės.
Todėl nagi geistas sielos sujunkite meiles.
Tepriima sutuoktinis laiminga sąjunga deivę,
tebus atiduota geidžiančiam jau seniai nuotaka vyrui.
Bėkite, tęsdamos ataudus, bėkite, verpstės.
Jos auklė, patekant šviesai vėl aplankiusi,
vakarykščiu kaklo negalės apjuosti siūlu
(bėkite, tęsdamos ataudus, bėkite, verpstės),
ir nerimastinga motina dėl nesantaikos liūdna mergaitės
atskiro gulėjimo neatsisakys tikėtis brangių anūkų.
Bėkite, tęsdamos ataudus, bėkite, verpstės.
Tokias kadaise pranašaudamos laimingas Pelėjui
giesmes dievinga krūtine giedojo Parkos.
Nes anksčiau, būdami tarp žmonių, skaisčius herojų namus
lankyti ir save mirtingam būriui rodyti
dangaus gyventojai, dar nepaniekinę pamaldumo, buvo pratę.
Dažnai dievų tėvas žibančioje šventykloje, kai vėl
metinės šventiškomis dienomis ateidavo apeigos,
matė žemėn krintant šimtą jaučių.
Dažnai klajoklis Liberas Parnaso aukščiausioje viršūnėje
tiadžių, palaidais plaukais euohuojančių, varė pulkus,
kai delfiečiai, iš viso miesto lenktyniaudami puldami,
priimdavo linksmi dievą rūkstančiais aukurais.
Dažnai mirtingoje karo kovoje Mavortas
arba srauniojo Tritono valdovė, arba Ramnunto mergelė,
būdama ten, ginkluotus žmonių būrius ragino.
Bet kai žemė bedievišku nusikaltimu buvo permirkusi,
ir teisybę visi iš godžios išvijo sielos,
sulaistė rankas broliškuoju krauju broliai,
liovėsi mirusius sūnus apraudoti tėvus,
panoro tėvas jauno sūnaus mirties,
kad, laisvas, netekėjusios pamotės žiedu galėtų naudotis,
nieko nežinančiam sūnui atsiguldama nedora motina
nedora nebijojo dievų — savo tėvų — išniekinti:
visa, kas leista ir neleista, blogu sumaišius siautuliu,
teisingą nuo mūsų nukreipė dievų dvasią.
Todėl nei tokius teikiasi lankyti būrius,
nei leidžia save paliesti šviesia dienos šviesa.

Nors mane, nuolatinio skausmo nukamuotą, sielvartas
atitraukia, Ortalai, nuo mokytų mergelių,
ir negali saldžių Mūzų vaisių išnešti
proto siela: tokiose blaškosi pati nelaimėse, —
nes mano neseniai Letės verpete brolio
blyškią, tekėdama, apliejo banga koją,
kurį Trojos, po Rojiteo krantu, žemė,
išplėštą iš mūsų akių, mindo.
Niekada aš tavęs, už gyvenimą mielesnis broli,
neišvysiu ateity: bet tikrai visada mylėsiu,
visada liūdnas dėl tavo mirties giesmes giedosiu,
kokias po tankiais šakų šešėliais gieda
Daulidė, žuvusio apraudodama Itilio likimą, —
bet vis dėlto tokiuose skausmuose, Ortalai, siunčiu
šias tau išverstas Batiado giesmes,
kad savo žodžių, klajokliams veltui patikėtų vėjams,
netyčia nepamanytum išplaukus iš mano sielos,
kaip sužadėtinio slapta dovana atsiųstas obuolys
išrieda iš skaisčios mergaitės sterblės,
kurį vargšei, užmiršus, po minkštu drabužiu padėtą,
kai motinai atėjus pašoka, iškrečia;
ir anas stačia galva rieda žemyn,
o jai teka liūdnu veidu kaltės išduodantis raudonis.

Tas, kuris visas didžio pasaulio šviesas apžvelgė,
kuris žvaigždžių patekėjimus ir nusileidimus ištyrė,
kaip greitosios saulės liepsnotas spindesys aptemsta,
kaip nustatytu laiku pasitraukia žvaigždės,
kaip Triviją slapčia po Latmo uolomis nuvedanti
saldi meilė nuo dangaus rato nuvilioja,
tas pats mane, anas Kononas, dangaus šviesoje pamatė
nuo Berenikės viršugalvio garbaną
ryškiai švytinčią, kurią visiems dievams ji,
lygias tiesdama rankas, pažadėjo,
tuo metu, kai karalius, naujom vedybom išaukštintas,
buvo išvykęs niokoti asirų žemių,
saldžias naktinės grumtynių žymes nešdamas,
kurias iš mergystės grobio buvo įgijęs.
Argi naujoms nuotakoms Venera nekenčiama, ir tėvų
džiaugsmai apgaunami netikromis ašarėlėmis,
kurias gausiai miegamojo slenksčio viduje lieja?
Ne — tepadeda man dievai — netikrai jos dūsauja.
Tai mane daugybe skundų mano karalienė pamokė,
kai naujas vyras išvyko į niūrias kovas.
O tu ne dėl tuščio gedėjai apleisto guolio,
bet dėl brangaus brolio ašaringo išsiskyrimo?
Kaip giliai liūdnus graužė rūpestis kaulų smegenis!
Kaip tau tada, visa krūtine nerimastingai,
pojūčius praradus, protas išsprūdo! Bet tave aš tikrai
buvau pažinęs nuo mažos mergaitės didžiadvasę.
Argi pamiršai gerą žygdarbį, kuriuo karališką pelnei
santuoką, kurio už tave drąsesnis nebūtų išdrįsęs?
Bet tada liūdna, išleisdama vyrą, kokius žodžius kalbėjai!
Jupiteri, kaip dažnai šluostei liūdna ranka akis!
Koks tave pakeitė toks didis dievas? Ar todėl, kad mylintys
nenori toli nuo brangaus kūno būti?
Ir tada mane visiems už saldų sutuoktinį dievams,
ne be jaučio kraujo, pažadėjai,
jei grįžimą būtų parnešęs. Jis ne per ilgą laiką
paimtą Aziją prie Egipto ribų prijungė.
Už tuos darbus aš, dangiškam būriui grąžinta,
senuosius įžadus nauja dovana atmoku.
Nenoromis, o karaliene, nuo tavo viršugalvio pasitraukiau,
nenoromis: prisiekiu tavim ir tavo galva:
tešaunasi vertai, jei kas tuščiai prisieks:
bet kas save geležiai lygiu reikalautų būti?
Ir anas kalnas buvo nuverstas, didžiausią kurį pakrantėse
Tijos giminės garsi saulė perlekia,
kai medai pagimdė naują jūrą ir kai jaunimas
barbarų per vidurį laivynu perplaukė Atą.
Ką darys plaukai, kai geležiai tokie dalykai pasiduoda?
Jupiteri, kad visa chalibų giminė pražūtų,
ir tas, kuris pradžioje po žeme ieškoti gyslų
ėmėsi ir geležies kietumą kalti!
Ką tik atskirtos garbanos, mano seserys, mano likimą
apraudojo, kai Memnono etiopo
brolis, plakdamas linguojančiais sparnais orą,
pasirodė — Arsinojės sparnuotas žirgas —
ir jis, per eterio šešėlius mane keldamas, nuskrenda
ir Veneros skaisčioje padeda sterblėje.
Pati Zefyritė savo tarną ten buvo pasiuntusi,
graikė Kanopo krantų gyventoja,
kad ne tik įvairioje dangaus šviesoje vienintelė
nuo Ariadnės smilkinių auksinė
būtų pritvirtinta karūna, bet ir mes žibėtume,
paaukotos gelsvojo viršugalvio grobio garbanos,
ašarų sudrėkintą, į dievų šventyklas žengiančią mane
kaip naują žvaigždę tarp senųjų deivė padėjo:
nes prie Mergelės ir žiauriojo Liūto šviesų
prisiliesdama, su Likaono Kalisto sujungta,
sukuosi į vakarus, lėto vadovė priešais Bootą,
kuris vos vėlai giliame skęsta Vandenyne.
Bet nors mane naktį spaudžia dievų pėdos,
o šviesa žilai Tetijai grąžina,
(tavo leidimu tebūna čia man leista tarti, Ramnunto mergele:
nes aš jokia baime tiesos neslėpsiu,
net jei mane priešiškais žodžiais draskys žvaigždės,
neišdėsiu, kas paslėpta tikroje krūtinėje)
ne šitais dalykais tiek džiaugiuosi, kiek dėl to, kad visada būsiu
toli, toli nuo valdovės viršugalvio, kankinuosi,
su kuria aš, kol ji kadaise mergelė buvo, visų
kvepalų neragavusi, drauge daug tūkstančių kvapų gėriau.
Dabar jūs, kurias geidžiama šviesa sujungė deglas,
ne anksčiau vienminčiams sutuoktiniams kūnus
atiduokite, apnuogindamos, nusimetusios drabužį, spenelius,
nei malonias man dovanas paaukos onikso indas,
jūsų oniksas — jūs, kurios gerbiate skaistaus guolio teises.
Bet ta, kuri atsidavė nešvariam svetimavimui,
ai, jos blogas dovanas tegul lengvos dulkės tuščias sugeria:
nes aš iš nevertų jokio atlygio neprašau.
Bet verčiau, o nuotakos, visada santarvė jūsų
buveinėse, visada meilė teilgai gyvena.
O tu, karaliene, kai žvelgdama į žvaigždes deivę
maldinsi šventiškomis šviesomis Venerą,
neleisk savo garbanai man be kvapaus tepalo būti,
bet verčiau gausiomis apdovanok dovanomis.
Kodėl žvaigždės mane laiko? O kad karališka garbana tapčiau,
tegul greta Vandenio žibėtų Orionas.

O maloni saldžiam vyrui, maloni tėvui,
sveika, ir tave gera Jupiteris tepraturtina galia,
Duris, kurios, sako, Balbui tarnavai geranoriškai
kadaise, kai pats senis šias buveines valdė,
ir kurios, pasakoja, vėl prieš savo priesaiką tarnavai piktavališkai,
kai, seniui numirus, tapai vedusiojo durys,
sakyk gi mums, kodėl, sakoma, pasikeitusi
senajam šeimininkui ištikimybę išdavei.
Ne (tepatiksiu Cecilijui, kuriam dabar esu atiduota)
mano kaltė, nors sakoma esanti mano,
ir niekas negali pasakyti, kad aš ką nusidėjau:
bet tokia tų žmonių prigimtis, kurie tave kaltina!
Jie, kai tik randama kas nors negerai padaryta,
į mane visi šaukia: Duris, tavo kaltė.
Neužtenka tau tai vienu žodžiu pasakyti,
bet padaryk, kad kiekvienas pajustų ir matytų.
Kaip galiu? Niekas neklausia nei stengiasi sužinoti.
Mes norime; mums sakyti nedvejok.
Taigi pirmiausia, kad mergelė, kaip sakoma, atiduota mums,
netiesa. Jos vyras pirmas nebus palietęs,
kurio vangesnis už gležną kabantis peiliukas runkelis
niekada iki tunikos vidurio nepakildavo:
bet jo tėvas sūnaus išniekinęs guolį,
sakoma, ir vargšius suteršęs namus,
ar todėl, kad nedora siela akla degė meile,
ar todėl, kad bejėgis nevaisingu sėklu sūnus buvo
ir reikėjo ieškoti, iš kur atsirastų stipresnis anas,
kuris galėtų mergystės juostą atrišti.
Puikų pasakoji nuostabaus pamaldumo tėvą,
kuris pats savo sūnaus sterblėn nusišlapino.
O juk ne vien šitai sakosi pažįstanti
Briksija, po Cikneo kalva pasislėpusi,
kurią gelsvoji švelnia srove pralenkia Mela,
Briksija, mano Veronos motina mylima,
bet ir apie Postumijaus ir Kornelijaus meilę pasakoja,
su kuriais ji blogą darė svetimavimą.
Pasakys čia kas nors: ką? Tu šitai, Duris, žinai,
kuriai niekada nuo šeimininko slenksčio nutolti neleista,
nei žmonių klausytis, bet čia prie sijos prikalta
tik pratusi uždaryti ar atverti namus?
Dažnai ją girdėjau slapta balsu kalbant
vieną su tarnaitėmis šitas savo gėdas,
vardais vadinant tuos, kuriuos minėjome, mat tarsi
tikėtų, kad man nei liežuvio, nei ausytės nėra.
Be to, pridurdavo kažkurį, kurio įvardyti nenoriu,
kad, paminėjęs vardą, nepakeltų raudonų antakių.
Aukštas žmogus tai, kuriam dideles bylas kadaise užtraukė
netikras melagingu pilvu gimdymas.

Kad tu man, laimės ir karčios nelaimės prislėgtas,
šį ašaromis prirašytą siunti laiškelį,
kad it sudužėlį, išmestą putojančiomis jūros bangomis,
pakelčiau ir nuo mirties slenksčio sugrąžinčiau,
kurio nei šventoji Venera švelniu poilsiu miegoti
apleisto viengungio guolyje leidžia,
nei senųjų rašytojų saldžia giesme mūzos
linksmina, kai nerimastinga siela budi, —
tai man malonu, nes mane vadini savo draugu
ir dovanų čia prašai ir Mūzų, ir Veneros.
Bet kad tau nebūtų nežinomos mano bėdos, Manlijau,
ir kad nepamanytum, jog nekenčiu svetingumo pareigos,
priimk, kokiose laimės bangose pats skęstu,
kad daugiau iš vargšo laimingų dovanų neprašytum.
Tuo metu, kai pirmąsyk man buvo įteikta baltoji toga,
kai žydinti jaunystė linksmą pavasarį leido,
gana daug pramogavau; nesvetima mums deivė,
kuri saldų su rūpesčiais maišo kartumą:
bet visą šitą užsiėmimą gedulu brolio mirtis
man atėmė. O vargšui broli, iš manęs išplėštas,
tu, tu, numirdamas, sudaužei mano laimę, broli,
su tavim drauge visi palaidoti mūsų namai,
visi su tavim drauge pražuvo mūsų džiaugsmai,
kuriuos tavo gyvenime saldi maitino meilė.
Kurio žūtimi aš iš viso proto išvijau
šiuos užsiėmimus ir visus sielos malonumus.
Todėl, kad rašai Veronoje gėdinga Katului
esą, jog čia kas nors iš geresnio luomo
šaltus apleistame guolyje šildo narius,
tai, Manlijau, ne gėdinga, veikiau vargana.
Atleisi tad, jei to, ką man gedulas atėmė,
šitų tau nedovanoju dovanų, nes negaliu.
Nes kad rašytojų nedidelis pas mane rinkinys,
tai dėl to, kad Romoje gyvename: anie namai,
ana mano buveinė, ten mano amžius leidžiamas;
čionai viena iš daugelio dėžutė mane seka.
Kai taip yra, nenorėčiau, kad manytum mus piktavališka dvasia
tai darant ar ne pakankamai kilnia siela,
kad tau, prašančiam abiejų, atsargos neparūpinta:
pats savo noru duočiau, jei kokia atsarga būtų.

Negaliu nutylėti, deivės, kuo man Alijus
padėjo ar kokiais patarnavimais padėjo,
kad bėgantis užmirštančiais amžiais metas
jo šio uolumo akla naktim neapdengtų:
bet pasakysiu jums, jūs toliau pasakykite daugeliui
tūkstančių ir padarykite, kad šis lapas kalbėtų pasenęs,
ir kad mirusis pasidarytų žinomas vis labiau,
ir kad, ploną ausdamas voratinklį, aukštybėse voras
ant apleisto Alijaus vardo nedarytų darbo.
Nes kokį man davė dvilypė Amatusietė rūpestį,
žinote, ir kokiu būdu mane parbloškė,
kai tiek degiau, kiek Trinakrijos uola
ir Malijos vanduo Etos Termopiluose,
o liūdnos akys nuolatiniu verksmu nykti
neliovė, ir liūdnu lietumi mirko skruostai.
Kaip oro kalno viršūnėje persišviečiantis
upelis iš samanoto trykšta akmens,
kuris, kai stačiai nuo pasvirusio slėnio nuriedėjęs,
per vidurį tankios pralekia žmonių minios,
saldus pavargusiam keleiviui prakaite palengvėjimas,
kai sunkus kaitrus karštis suskaldo išdegintus laukus.
Čia, kaip juodame viesule blaškomiems jūreiviams
švelniau dvelkdamas palankus vėjas ateina,
jau Poluko malda, jau Kastoro išprašytas, —
tokia mums buvo Alijaus pagalba.
Jis uždarą plačiu taku atvėrė lauką,
jis namus mums, jis davė ir šeimininkę,
kur bendrą galėtume varyti meilę.
Kur mano švelnia koja baltoji deivė
įžengė ir ant nudėvėto slenksčio spindinčią padą
atsirėmusi pastatė girgždančiu sandalu,
kaip kadaise, sutuoktinio degdama meile, atvyko
į Protesilajo namus Laodamija,
pradėtus veltui, kai dar šventu krauju
auka dangiškų valdovų nebuvo permaldavusi.
Nieko man taip labai tenepatinka, Ramnunto mergele,
kas neapdairiai prieš valdovų valią imamasi.
Kaip alkanas aukuras trokšta pamaldaus kraujo,
patyrė, praradusi vyrą, Laodamija,
priversta anksčiau naujo sutuoktinio kaklą paleisti,
nei ateinanti viena ir kita vėl žiema
ilgomis naktimis godžią pasotintų meilę,
kad galėtų, nutraukus santuoką, gyventi:
ką žinojo Parkos, kad neilgai jis bus gyvas,
jei kariu prie Iliono sienų būtų nuėjęs:
nes tada, Helenai pagrobus, argiečių didžiūnus
Troja buvo pradėjusi prie savęs šaukti vyrus,
Troja (nedorybė!) — bendras Azijos ir Europos kapas,
Troja — vyrų ir visų dorybių karti pelenų krūva:
kuri ir mūsų broliui apgailėtiną mirtį
atnešė. Ai, vargšui broli, iš manęs išplėštas,
ai, vargšui broliui maloni šviesa atimta,
su tavim drauge visi palaidoti mūsų namai,
visi su tavim drauge pražuvo mūsų džiaugsmai,
kuriuos tavo gyvenime saldi maitino meilė.
Kurį dabar taip toli, ne tarp pažįstamų kapų
nei greta giminaičių palaidotą pelenų,
bet Trojos bjaurioje, Trojos nelaimingoje palaidotą
sulaiko tolimame svetima žemė krašte.
Prie kurios tada skubėdamas, sakoma, iš visur jaunimas
graikų paliko savo namų židinius,
kad Paris, pagrobta paleistuve džiaugdamasis, laisvo
poilsio taikiame nesimėgautų miegamajame.
Kokia tau tada nelaime, gražiausioji Laodamija,
išplėšta buvo už gyvenimą saldesnė ir už sielą
santuoka: tokiu tave, įtraukdamas, meilės sūkuriu
verpetas į stačią buvo nunešęs bedugnę,
kokią, sako graikai, prie Kilenės Feneo
išsausina, išsiurbus, riebų pelkės dirvožemį,
kurį kadaise, iškirtęs kalno gelmes, iškasęs
girdimas netikras tėvas Amfitriono ainis,
tuo metu, kai tikra strėle Stimfalo pabaisas
nutrenkė prastesnio valdovo įsakymu,
kad daugiau dievų dangaus vartus mindytų,
ir Hebė ne ilga mergyste būtų.
Bet tavo gili meilė buvo gilesnė už aną bedugnę,
kuri tave, nesutramdytą, jungą nešti tada pamokė.
Nes nei taip brangi amžiaus išsekintam tėvui
vienintelė vėlyvo dukters gimusio anūko galvelė,
kuris, su seneliškais turtais vos pagaliau atrastas,
vardą į paliudytas lenteles įrašė,
nedorus pašiepto giminaičio džiaugsmus pašalindamas,
nuvaro nuo žilos galvos maitvanagį:
nei tiek baltu karveliu džiaugėsi kuri nors
pora, kuri daug, sakoma, nepadoriau
bučinius kandančiu visada skinti snapu,
nei ta, kuri ypač geidulinga yra moteris:
bet tu jų didžiuosius nugalėjai viena aistrus,
vos tik su gelsvu suvienyta buvai vyru.
Kuriai nei kiek, ar tik truputį nusileisti verta,
mano šviesa į mūsų atėjo sterblę,
apie kurią lakstydamas iš čia ir iš ten dažnai Kupidonas
žibėjo, baltas šafraninėje tunikoje.
Kuri, nors ir ne vienu tenkinasi Katulu,
retas drovios valdovės vagystes pakęsime,
kad per daug nebūtume kvailių papročiu įkyrūs:
dažnai net Junona, didžiausia iš dangaus gyventojų,
dėl sutuoktinio kaltės liepsnojantį numalšina pyktį,
sužinojusi daugybę vistroškančio Jupiterio vagysčių.
O juk neteisinga žmones su dievais lyginti, —
nedėkingą drebančio tėvo pašalink naštą.
Ir vis dėlto ji man ne tėvo dešine atvesta
kvepiančius asirišku kvapu atėjo namus,
bet slapta davė nuostabias dovanėles naktį,
nuo paties vyro sterblės paimtas.
Todėl to gana, jei mums vieniems duodama
diena, kurią ji baltesniu akmeniu žymi.
Šią tau, kiek galėjau, giesme sukurtą dovaną
už daugelį, Alijau, patarnavimų grąžinu,
kad jūsų vardo šiurkščiomis nepaliestų rūdimis
ši ir ana diena, ir kita, ir kita.
Prie to pridės dievai kuo daugiausiai, ką Temidė kadaise
senovės pamaldiesiems įprato dovanų nešti:
būkite laimingi ir tu drauge, ir tavo gyvenimas,
ir namai, kuriuose pramogavome, ir šeimininkė,
ir tas, kuris pradžioje mums žemę davė ir atėmė,
iš kurio pirmiausia gimė visos gėrybės,
ir kur kas labiau už visus man, kuri už mane patį brangesnė,
mano šviesa, kuriai gyvai gyventi man saldu.

Nesistebėk, Rufai, kodėl jokia moteris
nenori po tavimi pakišti gležno šlaunies,
net jei ją suviliotum retos suknelės dovana
ar permatomo brangakmenio žavesiais.
Tave žeidžia tam tikra bloga kalba, kuria apie tave sakoma,
kad tavo pažastų slėnyje gyvena nuožmus ožys.
Jo bijo visos. Ir nenuostabu: nes labai bloga
tai bestija, ir su ja graži mergaitė negulės.
Tad arba nužudyk žiaurų šnervėms marą,
arba liaukis stebėtis, kodėl bėga.

Sako mano moteris, kad už nieko nenorėtų tekėti
labiau nei už manęs, net jei jos pats Jupiteris prašytų.
Sako: bet ką moteris geidžiančiam sako mylimajam,
reikia rašyti vėjyje ir sraunioje vandenyje.

Jei kam pagrįstai prakeikta pažastų ožka pakenkė,
ar jei ką pelnytai lėta podagra pjauna,
tas tavo varžovas, kuris varo jūsų meilę,
nuostabiai iš tavęs abi ligas pagavo.
Nes kiekvienąkart, kai kergiasi, abu atkeršija:
ją slegia kvapu, pats žūva nuo podagros.

Sakei kadaise, kad vieną pažįsti Katulą,
Lesbija, ir kad vietoj manęs nenorėtum turėti Jupiterio.
Mylėjau tada tave ne tik kaip minia mylimąją,
bet kaip tėvas mylì sūnus ir žentus.
Dabar tave pažinau: todėl, nors labiau degu,
vis dėlto man esi daug pigesnė ir menkesnė.
Kaip taip gali? klausi. Nes tokia skriauda mylintį
verčia labiau mylėti, bet gero linkėti mažiau.

Liaukis dėl ko nors ko nors gero tikėtis nusipelnyti
ar manyti, kad kas nors gali tapti doras.
Viskas nedėkinga, niekas — geradarystė:
maža to, dar įkyri, įkyri ir kenkia labiau:
kaip man, kurį niekas sunkiau nei karčiau nespaudžia,
nei tas, kuris ką tik mane vieną ir vienintelį laikė draugu.

Gelijus buvo girdėjęs, kad dėdė paprastai bara,
jei kas nors ištvirkavimą sakytų ar darytų.
Kad jam pačiam taip neatsitiktų, dėdės pačią
žmoną išmaigė ir dėdę pavertė Harpokratu.
Ką norėjo, padarė: nes, kad ir kaip dabar išdulkintų
patį dėdę, žodžio dėdė netars.

Iki to protas nuvestas, mano Lesbija, tavo kalte,
ir taip pats save savo pareiga pražudė,
kad jau nei gero tau linkėti nebegali, jei tapsi geriausia,
nei liautis mylėjęs, kad ir ką darytum.

Jei atsimenant ankstesnius gerus darbus koks malonumas
yra žmogui, kai save laiko dorą,
ir nesulaužiusį šventos ištikimybės, nei jokioje sutartyje
piktnaudžiavusį dievų galia žmonėms apgauti,
daug parengtų laukia ilgame amžiuje, Katulai,
iš šios nedėkingos meilės tau džiaugsmų.
Nes ką tik žmonės gero kam pasakyti gali
ar padaryti — tai tavo pasakyta ir padaryta:
viskas, kas nedėkingai patikėta sielai, pražuvo.
Tad kodėl tu dabar dar labiau kankiniesi?
Kodėl neužgrūdini sielos ir iš ten savęs neatitrauki
ir, dievams nepalankiems, nesiliauji buvęs vargšas?
Sunku ilgą staiga nusimesti meilę;
sunku, bet šitą kad ir kaip padaryk.
Vienintelis išsigelbėjimas šitas, tai tau reikia įveikti;
šitai daryk, ar tai įmanoma, ar neįmanoma.
O dievai, jei jums būdinga pasigailėti, ar jei kam nors kada
paskutinę, jau pačioje mirtyje, teikėte pagalbą,
mane vargšą pažvelkite ir, jei gyvenimą skaisčiai leidau,
išplėškite šitą marą ir pražūtį iš manęs!
Ai man, kaip įslinkdamas į pačias gelmes sąnarių sustingimas
išvijo iš visos krūtinės džiaugsmus.
Jau nebe to prašau, kad ji mane atsakomai mylėtų,
ar, kas neįmanoma, kad panorėtų būti skaisti:
pats sveikas norėčiau būti ir šitą bjaurią nusimesti ligą.
O dievai, grąžinkite man šitai už mano pamaldumą.

Rufai, man veltui ir bergždžiai patikėtas drauge
(veltui? maža to — su didele kaina ir blogiu),
argi taip įslinkai į mane ir, vidurius degindamas,
ai, vargšui, išplėšei visas mūsų gėrybes?
Išplėšei, deja, žiaurus mūsų gyvenimo
nuodai, deja, mūsų draugystės maras.

Galas turi brolius, kurių vieno žmona žaviausia,
kito — žavus sūnus.
Galas dailus žmogus: nes saldžias jungia meiles,
kad su dailiu berniuku dailė mergaitė gulėtų.
Galas kvailas žmogus ir nemato esąs vedęs,
kuris, būdamas dėdė, dėdei rodo svetimavimą.
Bet dabar dėl to sielvartauju, kad skaisčios mergaitės skaisčius
bučinius suteršei nešvaria savo seile.
Bet tai nenubaustas nenešiosi: nes tave visi amžiai
pažins, ir kas esi, sena šlovė kalbės.

Lesbijus gražus: kodėl gi ne? Kurį Lesbija labiau mėgsta
nei tave su visa tavo gimine, Katulai.
Bet vis dėlto šis gražuolis tegul parduoda Katulą su gimine,
jei tris pažįstamų bučinius suras.

Ką pasakysiu, Gelijau, kodėl tos rausvos lūputės
tampa baltesnės už žiemos sniegą,
kai ryte iš namų išeini ir kai tave aštuntoji rami
valanda pažadina po ilgo poilsio dieną?
Kažkas tikrai yra: ar tikrai šlovė šnabžda,
kad godžiai ryji stangrią vyro vidurinę dalį?
Taip tikrai yra: rėkia vargšelio Viktoro suplyšę
strėnos, ir lūpos, ištepliotos išmelžta sėkla.

Argi tokioje minioje niekas negalėjo būti, Juventijau,
dailus žmogus, kurį tu imtum mylėti,
be to tavo, iš mirštančios Pizauro buveinės,
svečio, blyškesnio už paauksuotą statulą?
Kuris dabar tau prie širdies, kurį tu virš mūsų
drįsti kelti ir nežinai, kokį darbą darai.

Kvintijau, jei nori, kad Katulas tau būtų skolingas akis
ar jei kas dar brangesnio už akis,
neatimk iš jo to, kas daug brangiau jam
už akis ar kas brangesnio už akis.

Lesbija man, esant vyrui, daug bloga sako:
tai anam kvailiui didžiausias džiaugsmas.
Mule, nieko nejauti. Jei mus pamiršusi tylėtų,
būtų sveika: dabar, kad urzgia ir plūsta,
ne tik prisimena, bet, kas daug aštresnis dalykas,
pyksta: tai yra, dega ir kalba.

„Chommoda“ tardavo, kai „commoda“ norėjo
tarti, ir „insidias“ Arijus — „hinsidias“,
ir tada nuostabiai tikėjosi kalbėjęs taisyklingai,
kai, kiek galėjo, ištardavo „hinsidias“.
Manau, taip motina, taip laisvasis dėdė jo,
taip motinos senelis buvo taręs ir močiutė.
Jam išsiuntus į Siriją, visiems pailsėjo ausys:
girdėjo tuos pačius žodžius švelniai ir lengvai,
ir nebijojo sau ateity tokių žodžių,
kai staiga atnešama baisi žinia:
Jonijos bangos, po to, kai ten Arijus nuvyko,
jau nebe Jonijos, bet Hionijos.

Nekenčiu ir myliu. Kodėl taip darau, gal klausi.
Nežinau, bet jaučiu, kad taip darosi, ir kankinuosi.

Kvintija daugeliui graži, man — balta, aukšta,
tiesi. Šitai aš taip po vieną pripažįstu,
o visą tą „graži“ neigiu: nes jokio žavesio,
jokios tokiame dideliame kūne druskos trupinėlio.
Lesbija graži, kuri, kai visa gražiausia,
tada iš visų viena visus pasisavino žavesius.

Jokia moteris negali sakyti tiek mylėta
tikrai, kiek mano Lesbija buvai mylima,
jokia ištikimybė jokioje sutartyje niekada nebuvo tokia,
kokia tavo meilėje iš mano pusės rasta.

Ką daro tas, Gelijau, kuris su motina ir seserimi
geidžia ir, nusimetęs tunikas, budi?
Ką daro tas, kuris neleidžia dėdei būti vyru?
Ar žinai, kiek nusikaltimo užsikrauna?
Užsikrauna, o Gelijau, kiek nei tolimiausia Tetija,
nei nimfų gimdytojas Vandenynas nenuplauna:
nes nėra jokio nusikaltimo, kur nueitų toliau,
net jei, nuleidęs galvą, pats save prarytų.

Gelijus liesas: kodėl gi ne? Kuriam tokia gera motina
ir tokia stipri gyvena, ir tokia žavi sesuo,
ir toks geras dėdė, ir taip viskas pilna mergaičių
giminaičių — kodėl gi jis nustotų buvęs sublysęs?
Kuris, net jei nieko neliestų, tik ko liesti nedera,
kiek tik nori, rasi, kodėl jis būtų liesas.

Tegimsta magas iš Gelijaus ir motinos bedieviškos
santuokos ir teišmoksta persų haruspicijos:
nes magui iš motinos ir sūnaus reikia gimti,
jei tikra persų nedora religija,
kad malonus, priimta giesme, garbintų dievus,
liepsnoje riebų taukinį lydydamas.

Ne todėl, Gelijau, tikėjausi tave man ištikimą
šioje mūsų varganoje, šioje pražuvusioje meilėje būsiant,
kad tave gerai pažinčiau ar pastoviu laikyčiau,
ar galint nuo gėdingo darbo protą sulaikyti,
bet kadangi mačiau, jog nei motina, nei sesuo tau nebuvo
ta, kurios mane didi ėdė meilė;
ir nors su tavimi daug bendrumo mus jungė,
nepakankama tai priežastimi tau laikiau.
Tu pakankama tai laikei: toks tau džiaugsmas kiekvienoje
kaltėje, kurioje yra kažkiek nusikaltimo.

Lesbija man visada bloga sako ir niekada netyli
apie mane: kad prasmegčiau, jei Lesbija manęs nemyli.
Iš kokio ženklo? Nes tokie patys ir mano ženklai: keikiu ją
nuolat, bet kad prasmegčiau, jei nemyliu.

Nelabai stengiuosi, Cezari, tau įtikti,
nei žinoti, ar esi baltas, ar juodas žmogus.

Bybis svetimauja. Svetimauja bybis, tikrai.
Tai yra tai, ką sako: pats puodas daržoves renka.

Mano Cinos Zmirna, pagaliau devintą po pjūties
ir devintą po žiemos išleista, pasirodė,
kai tuo tarpu Hortensijus penkis šimtus tūkstančių viename...
Zmirna į įdubusias Satracho tolimai bus nusiųsta bangas,
Zmirną žili ilgai amžiai vartys.
O Voluzijaus metraščiai prie pačios Padujos numirs
ir dažnai skumbrėms duos plačias tunikas.
Mažučiai mano bičiulio paminklai tebūna man prie širdies:
o minia tegul džiaugiasi pūstuoju Antimachu.

Jei kas nors nebyliams kapams malonaus ar priimtino
gali iš mūsų skausmo, Kalvai, nutikti,
kai ilgesiu senas atnaujiname meiles
ir apraudame kadaise paleistas draugystes,
tikrai ne tiek pirmalaikė mirtis skausmo kelia
Kvintilijai, kiek ji džiaugiasi tavo meile.

Ne (tepadeda man dievai) maniau esant kokio nors skirtumo,
ar burną, ar subinę uostyčiau Emilijaus.
Nė kiek ne švaresnė ši, nė kiek ne nešvaresnė ana,
bet net subinė švaresnė ir geresnė:
nes be dantų. O ši turi pėdos ilgumo dantis,
o dantenas — tikrai kaip seno vežimo,
be to, žiotis, kokias skilusi kaitroje
šlapinantis mulės vulva paprastai turi.
Jis daug moterų dulkina ir save laiko žaviu,
ir neatiduodamas malūnui bei asilui?
Kurią tik jis palies, argi nemanytume ją galint
sergančio budelio subinę laižyti?

Tau, jei kam nors, galima pasakyti, dvokiantis Viktijau,
tai, kas plepiams ir kvailiams sakoma:
tokiu liežuviu, jei reikalas prisieitų, galėtum
subines ir odines kurpes laižyti.
Jei nori mus visus visiškai pražudyti, Viktijau,
prasižiok: visiškai, ko geidi, pasieksi.

Pavogiau tau, kol žaidi, medingasis Juventijau,
bučinuką, saldesnį už saldžią ambroziją.
Bet tai nenubaustas neišnešiau: nes daugiau nei valandą,
prisimenu, buvau prikaltas prie kryžiaus viršaus,
kol tau teisinuosi, ir jokiomis ašaromis negaliu
nė trupinėlio jūsų žiaurumo sumažinti.
Nes vos tik tai įvyko, daugybe lašų nuplautas lūputes
nušluostei visais pirštais,
kad nieko, mūsų burnos paliesto, neliktų,
tarsi būtų nešvari apkėkšusios vilkės seilė.
Be to, priešiškai vargšą mane Meilei atiduoti
nesiliovei ir visaip kankinti,
kad man iš ambrozijos jau pavirstų anas
bučinukas, liūdnesnis už liūdną čemerį.
Kadangi tokią bausmę vargšei meilei skiri,
niekada jau ateity bučinių nevogsiu.

Celijus Aufileną, o Kvintijus Aufileną —
Veronos jaunimo žiedas — beprotiškai myli,
šis brolį, anas seserį. Tai yra tai, kas vadinama
tikrai saldžia broliška bičiulyste.
Kuriam labiau palaikysiu? Tau, Celijau: nes tavo
darbais mums parodyta vienintelė draugystė,
kai beprotiška liepsna man kepino kaulų smegenis.
Būk laimingas, Celijau, būk meilėje galingas.

Per daug tautų ir per daug jūrų nešamas,
atvykstu prie šių vargingų, broli, kapo apeigų,
kad tave paskutine apdovanočiau mirties dovana
ir bergždžiai kalbinčiau nebylius pelenus,
kadangi lemtis man tave patį atėmė,
deja, vargšą, nepelnytai, broli, iš manęs išplėštą.
Vis dėlto dabar štai šitai, kas senu tėvų papročiu
perduota liūdna dovana kapo apeigoms,
priimk, gausiai broliška ašara varvantį,
ir amžinai, broli, sveikas ir sudie.

Jei kas nors tyliam ištikimam draugui buvo patikėta,
kurio ištikimybė giliai pažinta,
mane rasi tų teisėtai pašventintą,
Kornelijau, ir laikyk mane tapusį Harpokratu.

Arba, prašau, grąžink man dešimt tūkstančių sestercijų, Silonai,
tada būk sau koks nori žiaurus ir nesutramdomas:
arba, jei tave pinigai džiugina, liaukis, prašau,
buvęs sąvadautoju ir kartu žiauriu bei nesutramdomu.

Tiki, kad aš galėjau savo gyvenimui piktžodžiauti,
kuris man už abi akis brangesnis?
Negalėjau, ir, jei galėčiau, taip pražūtingai nemylėčiau:
bet tu su Taponu visas pabaisas darai.

Bybis bando į Pimplo kalną kopti:
Mūzos šakėmis stačią nustumia.

Kas mato su dailiu berniuku esant skelbėją,
ką pamanytų, jei ne tai, kad geidžia save parduoti?

Jei kam nors, geidžiančiam ir trokštančiam, kada nors atsitiko
netikėtai, tai malonu sielai ypatingai.
Todėl tai malonu ir mums, brangiau už auksą,
kad tu grįžti, Lesbija, pas mane geidžiantį:
grįžti pas geidžiantį ir netikintį, pati grąžini save
mums. O diena, pažymėtina baltesniu ženklu!
Kas už mane vieną gyvena laimingesnis, ar kas
už šį labiau pavydėtinus dalykus už gyvenimą galės įvardyti?

Jei, Komini, tavo žilą senatvę, žmonių sprendimu,
suterštą nešvariais papročiais, ištiktų mirtis,
tikrai nedvejoju, kad pirma priešiškas geriesiems
liežuvis, išpjautas, būtų atiduotas godžiam maitvanagiui,
išbadytas akis prarytų juoda gerkle varnas,
vidurius — šunys, likusius narius — vilkai.

Malonią, mano gyvenime, man siūlai meilę,
šitą mūsų tarp mūsų, ir amžiną būsiant.
Dievai didieji, padarykite, kad tikrai galėtų pažadėti
ir kad tai nuoširdžiai sakytų ir iš širdies,
kad būtų mums leista per visą gyvenimą pratęsti
šitą amžiną šventos draugystės sutartį.

Aufilena, geros mylimosios visada giriamos:
gauna atlygį už tai, ką rengiasi daryti.
Tu, kad man pažadėjai, kad melavai — esi priešė;
kad nei duodi, nei imi dažnai — darai piktadarystę.
Arba padaryti — kilnios ženklas, arba nepažadėti — skaisčios,
Aufilena, būtų buvę: bet duotas dovanas pasigrobti,
apgaunant, — tai daro daugiau nei godi paleistuvė,
kuri visu kūnu prostitucijai atsiduoda.

Aufilena, vienu vyru tenkintis gyventi —
nuotakų šlovė iš puikiausiųjų šlovių:
bet kam nors, vis tiek kam, verčiau pasiduoti dera,
nei motinai brolius iš dėdės pagimdyti.

Daug žmogaus esi, Nazonai, bet ne su tavimi daug žmogaus tas, kas
nusileidžia: Nazonai, daug esi ir pathikas.

Konsulu esant Pompėjui, iš pradžių du, Cina, mėgo
Meciliją: tapus konsului dabar antrąkart
liko du, bet išaugo į tūkstančius kiekvienas
po vieną. Vaisinga sėkla svetimavimui.

Firmiečių dvaru ne be pagrindo Bybis turtingu
laikomas, kuris tiek dalykų savyje turi puikių:
paukštininkystę, visokias žuvis, pievas, laukus ir žvėris.
Veltui: išlaidomis pajamas viršija.
Todėl sutinku, kad būtų turtingas, kol visko trūksta;
girkime dvarą, kol pats namuose skursta.

Bybis turi netoli trisdešimt jugerų pievos,
keturiasdešimt lauko: likusieji — jūros.
Kodėl gi negalėtų Krezą pralenkti turtais
tas, kuris viename dvare tiek gėrybių turi,
pievų, laukų, milžiniškų miškų, dvarų ir pelkių
iki pat hiperborėjų ir jūros iki Vandenyno?
Visa tai didinga, tačiau pats jis didžiausias iš viso,
ne žmogus, o tikrai bybis didelis, grasus.

Dažnai tau, uoliu medžiojančiu protu ieškodamas
giesmių, kaip galėčiau siųsti Batiado,
kuriomis tave permaldinčiau, kad nemėgintum
priešiškų man strėlių leisti man į pačią galvą,
matau, kad šitas man dabar veltui buvo imtas darbas,
Gelijau, ir kad čia nieko nepasiekė mūsų maldos.
Prieš mus tas tavo strėles išvengsime apsiaustu:
o tu, mūsiškių pervertas, atmokėsi bausmę.